Kai apkabinsiu tave

Elegija istorijos pelėkautuose


Režisierius ir scenarijaus autorius Kristijonas Vildžiūnas | Operatorius Vladas Naudžius | Montažas Kristijonas Vildžiūnas, Valdas Misevičius
Muzika Antoni Komasa-Łazarkiewicz | Prodiuserė Uljana Kim | Koprodiuseriai Krzysztof Zanussi, Janusz Wąchała
Vaidina Elžbieta Latėnaitė, Andrius Bialobžeskis, Jurga Jutaitė, Margarita Broich, Aleksas Kazanavičius, Giedrius Arbačiauskas
2010, vaidybinis, 90 min. Uljanos Kim studija (Lietuva), studija Tor (Lenkija). Platintojas Lietuvoje Acme Films


Priešmirtiniame filmuotame interviu, darytame praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, dokumentininkas Robertas Verba, atlikdamas spontanišką viso savo gyvenimo ir kūrybos apibendrinimą (o gal išpažintį), paklaustas, ką mano apie lietuvių vaidybinį kiną, papurto galvą: „Nu nėra filmo, nu nėra.“ Paakintas prisiminti, pavyzdžiui, kad ir Algimanto Puipos ar Vytauto Žalakevičiaus pavardes, nekeičia nuomonės, bet netrukus lakoniškai patikslina maždaug taip: „Jie visą gyvenimą ne savo temą darė...“.

Kristijonas Vildžiūnas šiuosyk, regis, „pataiko į temą“, o ji – nei didelė, nei maža – tiesiog normalių gabaritų pokario Berlynas su visais iš to išplaukiančiais pavojais, galimomis neigiamomis pasekmėmis ar nepageidautinais šalutiniais efektais.

Berlynas... Demarkacinė virkštelė tarp šiapus ir anapus, Rytų ir Vakarų, VDR ir VFR, deformavusi epochą ir žmonių likimus. Geležinės uždangos lopšys. Šešėlių miestas. Miestas vaiduoklis. Keistas miestas. Pagaliau „liūdnas miestas“, kaip filmo pabaigoje tarsteli puikiai vokiečių aktorės Margaritos Broich suvaidinta svečių namų, kuriuose apsistoja dvi jaunos Amerikos lietuvės Rūta (Elžbieta Latėnaitė) ir Auksė (Jurga Jutaitė), šeimininkė.

Rūta atvažiuoja susitikti su keliolika metų nematytu, nespėjusiu (nenorėjusiu?.. ypatingai netroškusiu?..) su šeima pasitraukti į Vakarus savo tėvu Vladu (Andrius Bialobžeskis), taip ir likusiu raudonojoje padalintos Europos zonoje.

Rytų ir Vakarų opozicija filme skleidžiasi neskubriai, natūraliai ir santūriai: tik keletas tikslių mikroštrichų – purvinai žalia ar vimdančiai žalsva spalva nudažytos sovietinio viešbutuko, kuriame apgyvendinamas į Berlyną atvykęs Vladas, spintos; apmūsojęs stalininis grafinas ant bręstančio socializmo kvapus sugėrusio žurnalinio staliuko; kambario kampe – skurdus praustuvas su gelsva užuolaidėle; keletas trumpų scenų, kai į juodą mašinikę sparčiai įgrūdamos galimai dar nepakankamai indoktrinuotos ar politiškai dezorientuotos personos; itin sėkmingai ir organiškai į filmo vizualinį audinį „įauginti“ archyvinės kino kronikos blokai; šventiškas NKVD meitelio, žurnalisto Juozo Aleksandravičiaus (nepriekaištingas Giedriaus Arbačiausko vaidmuo) žvalumas ir paslaugumas; šaltas KGB barono, kultūrinių ryšių su emigrantais draugijos „Rodina“ darbuotojo draugo Petrovo (efektingas Alekso Kazanavičiaus pasirodymas) lipšnumas, groteskiškai ir rafinuotai įkūnijantis neblėstančius „socializmo su žmogišku veidu“ siekius („liudi tut žyvut i tvoriat svobodno!..“); ir baimė... baimė peržengti į anglų, amerikiečių, rusų sektorius padalyto, nors formaliai dar vieno, miesto rubikoną ir būti sutraiškytam, ir apsikabinti baltąsias meškas lėtai grimztant į juodą istorijos miegą, ir amžiams pranykti tarp tų tamsių, lėtai besisukančių tepaluotų išprievartautos epochos krumpliaračių, kartkartėmis „permušančių“ nuosaikią pasakojimo tėkmę (paprasta, bet tiksli, gerai suveikianti vizualinė metafora).

Filmo siužeto impulsas – jaudinanti 1991 m. balandžio mėnesio mėnraščio „Metai“ publikacija „Nutrūkęs susitikimas“, kurioje pasakojama drauge su mama į Ameriką emigravusios ir ten išgarsėjusios aktorės, dailininkės, režisierės Dalios Juknevičiūtės susitikimo su Lietuvoje likusiu tėvu, legendiniu teatro režisieriumi Romualdu Juknevičiumi, istorija (susitikimas įvyko 1958 metais Berlyne).

Pernelyg įsijausti ieškant paralelių tarp K. Vildžiūno filmo ir D. Juknevičiūtės istorijos nevertėtų, režisierius iš pirminio šaltinio pasiima tik tai, ko jam labiausiai reikia, o būtent: galimai (ne)įmanomo, keliolika metų nesimačiusių tėvo ir dukters susitikimo ant ideologine giljotina padalyto miesto ešafoto situaciją.

Galima spėti, kad pagundų tvirčiau prisirakinti prie pirminio literatūrinio šaltinio būta, bet, manyčiau, tam tikras atsiribojimas nuo konkrečios istorijos, siužeto kilstelėjimas į universalesnį lygmenį – viena pagrindinių šio filmo sėkmės sąlygų.

Na, tarkime, galima pabandyti hipotetiškai pasvarstyti, kas gi būtų, jei A. Bialobžeskis vaidintų ne tiesiog tėvą Vladą (filme lyg ir leidžiama suprasti, kad jis susijęs su meno pasauliu), o konkrečiai R. Juknevičių?..

Tuoj kiltų begalė problemų ir klausimų: kas tas Juknevičius, ko jam iš mūsų reikia, ką mes jam galime pasiūlyti ir ko jis dabar nerimsta; būtų daugiau ar mažiau privalomi ikikarinės ir pokarinės jo kūrybos ir biografijos skerspjūviai, teisingai pamatuotas faktinės medžiagos ir meninės fikcijos proporcijų santykis ir panašiai. Taip sakant, turėtų atsirasti nemenka dozė „tikro“, epinio istoriškumo, koncentrinių (siužetas siužete) scenarijaus spiralių, ir laimingai išplaukti iš viso to archyvinio sūkurio būtų išties nelengva.

K. Vildžiūnui šiuo atveju papildomas istorinis balastas nereikalingas, nes jis kuria didžiąją neišsipildymo elegiją istoriniuose pelėkautuose, pritvinkusią baimės ir netikrumo, švelnios grėsmės, paženklintą slogios (siur)realistinio sapno atmosferos.

Ir tai jam gerai sekasi – jis tikslus, konstruktyvus, taupus, gerai užsikonspiravęs poetas, šaltokas romantikas (keistokas derinys!), bet šiam filmui tokia kombinacija tinka.

„Kai apkabinsiu tave“ mizanscenos trumpos, kompaktiškos, maksimaliai įkrautos, ir tokiomis aplinkybėmis aktorinės klaidos neatleidžiamos, na, gal ir būtų atleidžiamos, bet tiesiog pasitaisyti nebėra nei kur, nei kada.

Ir aktoriai iš esmės dirba – sehr gut. Žiba, žvilga net ir mažiausiuose epizoduose, pradedant kavinės būgnininku ar prakauliu vokiečių saugumo karininku ir baigiant apspurusia marškinių apykakle, pilkšva berete, gerokai „pagyvenusiu“ švarku aprėdytu A. Bialobžeskio Vladu, sustingusiu prieš nugertą pusbutelį ir vaistų pakuotes sovietinio sektoriaus viešbutėlyje, ir jau galbūt pamažėle suvokiančiu, kad jis savo dukrai – tik karališkas jaukas, „šiek tiek po skrydžio sunegalavęs“, seniai išsikastravęs (iškastruotas?..) LTSR nusipelnęs meno veikėjas, neva vaikų rašytojas, niekinga sovietinė daržovė, pagal liudininkų apsaugos programą įslaptintas liūdnųjų rudnosiukų dresuotojas.

„Kai apkabinsiu tave“ yra ir lašas deguto, kuris bendro filmo vaizdo nesugadina, bet vis dėlto... Vien tik neva organiškai pakaboti, gerai atrodyti kadre šiame filme nelabai išeina – čia būtinas toks gana griežtas vidinis susigrupavimas – techninė ir emocinė drausmė, ir šiuo atveju J. Jutaitė, kad ir nežymiai, vis dėlto šaudo pro šalį. Es ist schwer.

Yra filme ir dar vienas itin rizikingas režisūrinis sprendimas, tokia, kaip čia pasakius, beveik teatrinė metafora: A. Bialobžeskio Vladas su vienuolio abitu eina į degantį laužą su mediniu kryžium rankose. Ir išeina iš laužo jau su degančiu kryžium. Tai emocinė filmo kulminacija, balansuojanti ties labai slidžia riba. Žvelgiant į filmo vizualinę-semantinę partitūrą struktūriškai, šios galingos metaforos negali pavadinti neparuošta, bet neapleidžia įspūdis, kad tai kiek kitokios kinematografinės stilistikos obertonas saikingai dokumentuotame, lyriškai telegrafiniame, istorinės atminties funikulierių minkštai, bet užtikrintai raižomame „Kai apkabinsiu tave“ peizažo garsyne.

Ir vis dėlto, ko šitam neabejotinai sėkmingam lietuviškam filmui trūksta?.. Mano atsakymas būtų proziškas ir trumpas – poros smulkmenų: geresnio pavadinimo ir gero plakato (tiksliau atspindinčių filmo turinį ir nuotaikas).

Filmo kodoje – 1961-ųjų rugpjūtis. Sausai kaukši istorijos plaktukas. Apskritaveidis rusų kareivis atsistojęs prieš saulę pliskina veidrodžiu, siunčia riebų saulės zuikutį į Vakarų pusę, kur jau vyksta mūro darbai. Tramvajus, balandžiai, parkas, senis su šunimi, paglamžytos pilotės, senos mašinos, žioplinėjanti minia, pavargęs Trečiojo reicho eilinis kasdienių rūpesčių nugairintu veidu. Ir bendras planas – Siena, Siena, Siena... Palengva kylanti...

Beje, šis filmas lietuviams, po keturiolikos atkurtos nepriklausomybės metų 2004-aisiais savanoriškai įstojusiems į išsvajotąją ES, savaip paradoksaliai aktualus: troškome gyventi tarp atvirų sienų, bet patapome taip išbriuselinti ir nulisaboninti, kad jų net nebereikia. Sutūpę savo sektoriuose, savo kalėjimų vienutėse, klūpome praktiškai be pulso, tėvynės dangų raižant didžiųjų brolių suorganizuotiems moderniems F-16 naikintuvams. Tokie kietai nunokę. Back to your arms. One day.