Nuo Lietuvos nepabėgsi

Nuo savęs nepabėgsi


Režisierius ir scenarijaus autorius Romas Zabarauskas
Operatorius Narvydas Naujalis
Montuotojai Domas Petronis, Gintarė Sokelytė

Kompozitorius Evaldas Azbukauskas

Prodiuseriai Romas Zabarauskas, John Flahive

Vaidina Denisas Kolomyckis, Irina Lavrinovič, Adrian Escobar, Vaidas Baumila, Justė Arlauskaitė-Jazzu
2016, vaidybinis, 80 min.

„Naratyvas“, „Čiobreliai“


„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ tiesiog sprogsta nuo intertekstų, citatų ir nuorodų. Uolus kino tyrinėtojas nusilaužtų galvą jau filmo pradžioje, kai kamera, lėtai judėdama kambario lentynomis ir pasieniais, užgriebia knygų ir DVD nugarėles, plakatus ir paveikslus. Čia ir Jeano-Luco Godard’o „Aistros“, ir Stanley Kubricko „Lolitos“ plakatas, ir kažkokie homoerotiniai paveiksliukai su kičine Paryžiaus statulėle šalia.

 

Bet tai tik pradžia. Įsibėgėjus pasakojimui, atsiranda dostojevskiškų poteksčių – dukra nužudo motiną. Žiūrovui pasiūlomas kelio filmo rėmas. Pamėtėjama graikų mitų ir Elektros komplekso parafrazių – herojė pavydi tėvui ir kenčia nuo falocentrizmo. Pasakojimą pertraukia mintys apie Sigmundą Freudą, naratologiją, mūsų aistrą pasakojimams bei amžiną Eroso ir Tanato kovą.

Filme galima įžvelgti užuominų į queer kino klasiką ir jos įvaizdžius: palydovu dirbantis pusnuogis meksikietis (Adrian Escobar) – lyg atklydęs iš Bruce’o LaBruce’o, Greggo Araki ar Kennetho Angerio kino.Vietos atsiranda ir lietuviškai tikrovei – nuo homofobijos, skambių „Delfi“ antraščių iki Džordanos Butkutės dainų. Trumpai tariant, aukštoji kultūra maišosi su populiariąja, filosofija draugauja su kiču, mitai – su realybe.

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ – platus, gilus ir turtingas kaip pats žmogus. Ir tas žmogus yra Romas Zabarauskas. Tai filmas apie jį (aktorius Denisas Kolomyckis). Todėl, bent kiek pažįstant autorių iš žiniasklaidos, interviu, socialinių tinklų ar aktyvizmo veiklos, tikrai neturėtų stebinti, kaip viskas, kas paminėta anksčiau, sutelpa į devyniasdešimt minučių. Nes jeigu telpa žmoguje, tilps ir jo kūrinyje.

Tas pats uolus kino tyrinėtojas filmą galėtų pavadinti metatekstiniu, t. y. save reflektuojančiu, pasakojančiu apie tai, kaip jis čia ir dabar kuriamas. Vadinasi, blogą vaidybą, scenarijaus duobes, dirbtinumą ar neįtikinamą istoriją, kurie kam nors užkliuvo, galima lengvai pateisinti sakant, jog ekrane matote savotiškas filmo atsiradimo dirbtuves. Sąlyčio su tikrove ieškoti neverta. Nes tas sąlytis, bent kiek išmanant meno istoriją, yra toks komplikuotas, kad geriau sustoti net nepradėjus gilintis.

Kadras po kadro autorius rodo, kad viskas, ką mes matome, yra apie jį, jo ir jame. Apkaltinti to narcisizmu neišeis, nes save tokiu filme pavadina pats Romas Zabarauskas-Kolomyckis. Kitaip tariant, užčiaupia kritikams burnas anksčiau laiko.

Apskritai, režisierius sukūrė filmą, kurio neįmanoma kritikuoti. Bet kokia kritikos strėlė atšoks ir atsisuks prieš tave patį, nes, jeigu dar nesupratai, viskas čia daroma intencionaliai, specialiai taip. Negi imsi ir tvirtinsi, kad Romas Zabarauskas neturi talento, jei jam tai pasako jo paties sukurta herojė Indrė (Irina Lavrinovič).

Nuoširdumas? Jo, deja, filme mažai, o gaila. Be jo, man rodos, atsiverti prieš kamerą ir parodyti didžiausias savo baimes ir kompleksus tiesiog neįmanoma. O sufeikinti – visada. Atviri ir asmeniški Romo Zabarausko-Kolomyckio monologai apie teatro mokytoją ar šeimą, kurie turėjo potencialo išaugti į originalesnius ir jautresnius apmąstymus, nuskęsta bendrame minčių, citatų ir nuorodų sraute. Ką režisierius moka, tai kurti atmosferą, tik sunku pasakyti, kiek tai jo, o kiek operatoriaus Narvydo Naujalio ir kompozitoriaus Evaldo Nazbukausko nuopelnas.

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ galėjo tapti tikrai neblogu ir stilingu trash subžanro filmu, jei tik Zabarauskas turėtų daugiau humoro ir (savi)ironijos, būtų be pozos pašėlęs ir maištingas, o kalbėdamas apie savo kūrinį pagaliau atsipalaiduotų ir sau pripažintų, kad jam nereikia jokio raudono kilimo, įvertinimų, festivalių ir prizų. Tokiu atveju net užsienio žiniasklaidoje kažkieno mesteltas piarinis palyginimas, jog režisierius yra lietuviškasis Xavier Dolanas (nejaugi?), turėtų ne paglostyti savimeilę, bet nuskambėti kaip didžiausias įžeidimas.