Emilija iš Laisvės alėjos

O Emilija filme – paprasta mergina. Graži, kukli, natūrali. Vėjyje besiplaikstančiu sijonu sunkvežimio kėbule bendrakeleiviui automechanikui ji deklamuoja patriotines eiles. Kaip studijas ką tik baigusi aktorė, gauna paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Vos atvažiavusi spėja pakliūti į įvykių sūkurį: atsitiktinai įsilieja į demonstraciją, vykstančią po Romo Kalantos susideginimo, ten aistringai (?) yra pabučiuojama to, kuris taps viso gyvenimo meile, išvaduotoju bei akių šviesa, ir dar per atsitiktinumą patenka tiesiai į praeities persekiojamo KGB darbuotojo Leono nagus (ir, žinoma, tampa gyvu jo sąžinės priekaištu). Nuo pat pirmos akimirkos filme, o ir Emilijos gyvenime, įvykis veja įvykį, ir tas tuščias veiksmas, įvertinus faktą, kad visą filmo siužetą jo nenuskurdinant galima sutalpinti į šešis veiksmažodžius (atvažiavo, įsimylėjo, pasimylėjo, suvaidino, buvo atleista, išvažiavo), yra vienintelis realus filmo dalykas. Greta ausį rėžiančios muzikos, kurią sunku pavadinti fonine.

Turėjusi įsidarbinti Kauno teatre (Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur tais pačiais 1972 m. Jonas Jurašas statė „Barborą Radvilaitę“!), Emilija pakliūva nelyg į rajono kultūros namų saviveiklininkų dramos ratelį. Filmo režisierius su scenaristu teatro erdvėje realizuoja visus savo susikurtus vaizdinius, turinčius atskleisti tuometį bohemos gyvenimą: palaidūnas režisierius, fatališka aktorė-meilužė, prisitaikėlis, senosios kartos inteligentas, dar šiek tiek gitara brazdinančio „jaunimėlio“. Ir Emilija, šaukianti laisvę ir prie krūtinės net miegodama spaudžianti juodą užrašų knygutę. Vėliau knygutę pakeis režisierius... Aktoriai repetuoja, geria, peša cigaretę po cigaretės, konvulsiškai mylisi (sekso scena, paraleliai montuojama su klijuojamos užrašų knygutės lapais, primena autoparodiją). Kartais pasidžiaugia mirtingiesiems skirtomis per „blatą“ gautomis nuograndomis – kauliukais su mėsa. Apie tai, kad šiame „pasaulyje, kuris priklauso vyrams“, moterys sudaiktintos iki šlepečių (ar reikėtų jas vadinti mūzomis?) ir būti aktorėmis yra vertos tol, kol „tinkamos“ lovoje, kalbėti net neverta – Emilijos ir girtos Kristinos konfrontacija tualete pasako viską.

Filmo herojai suniveliuoti iki vienaplanių personažų: geri pokario rezistentų vaikai (Emilija ir režisierius), prisitaikėliai „šulai“ (teatro direktorius), idiotai „kultūros sergėtojai“, kemšantys šprotus iš skardinės ir nieko nesuprantantys apie meną. Jie statiški, nesikeičia. O kam? Juk filme egzistuoja tik amžinas „geras nugali“ postulatas: aktorė įgyvendina svajonę, spektaklis pastatomas, sąžinė nepalieka vietos abejonėms, tauta džiaugiasi. Ir filmo herojė Emilija turi lygiai dvi mechanines funkcijas, kurios niekaip nepriklauso nuo charakterio plėtotės ar filmo įvykių, svarbiausia atsidurti reikiamoje vietoje ir turėti knygutę: įkvėpti režisierių ir „atversti“ kagėbistą. Su pirmuoju, kad pažadintum genijų-rezistentą, užtenka pasikalbėti eiliuotai (beveik visą filmą jie taip ir komunikuoja). Šis pameta meilužę, prisimena ištremtą tėvą, pasipasakoja apie medžių genėjimą ir dėl kūrybinės laisvės pats susipakuoja lagaminus. Ir ne bet kur – į patį Novosibirską O antrasis – vargšas kagėbistas Leonas, persekiojamas praeities šešėlių, kaip zoosode savo „aukoms“ demonstruojantis įskųstą išprotėjusį draugą partizaną – matyt, niekada ir nebuvo blogas. Juk negalėjo, tokią gražią avytę nupiešė, taip dailiai eiliavo

Filmo autoriai bando į siužetą įpinti kultūros veikėjų ir prieštaringai (tarkime) vertinamų asmenybių (sąžinės graužiamasis kagėbistas turbūt turėtų būti Kostas Kubilinskas, kurio eilėraštukus dauguma mokėjome vaikystėje?) biografijas. Ir būtent čia ima atrodyti, kad filmo autoriai, prisidengdami „realiais įvykiais“, nesuvokia, su kokia medžiaga ir kokiu laikotarpiu susidūrė. Emilijos deklamuojamos Juozo Grušo eilės „atiduodamos“ (vertinant tai, koks įvykis buvo „Barbora Radvilaitė“, – kaip skuduru per veidą ir Grušui, ir Jurašui) buvusiam partizanui, dabartiniam kagėbistui Leonui. Kita vertus – jei deklaratyvi pro langą iškišta trispalvė filmo scenaristui ir režisieriui atrodo kaip lietuviškos tapatybės bei laisvės išraiškos viršūnė, toks faktų iškraipymas neturėtų stebinti.

Simptomiška, kad kas kartą pasižiūrėjusi Ulvydo bandymus sukurti kažką kito, nei dar viena primityvi (ne)lietuviška komedija, ekrane išvystu (panašu, kad ne aš viena) sovietinių socrealistinių klišių kartotę. Iš miškų glūdumų griebtis mietų kvietė Tadas Blinda, dabar laisvės idėja transliuojama anemiškos pradedančiosios teatro aktorės (kažkodėl save vadinančios „maža mergaite“) Emilijos lūpomis. Kai okupacijos metai – jau už nugaros ir apmąstyti sovietinę realybę galima giliai ir atvirai (užtenka prisiminti puikų Agnieszkos Holland 2013 m. serialą „Degantis krūmas“, kurio atskaitos tašku tapo Jano Palacho susideginimo istorija), belieka klausti (turbūt retoriškai), kodėl Lietuvos režisieriai, reguliariai kuriantys pretenziją į istorinius įvykius turinčius filmus, vis dar yra įstrigę fasadiniuose „darbo žmonių“ paraduose tarp raudonų vėliavėlių ir transparantų.