Močiute, Guten Tag!

Kelionė į tylos zoną


Režisierės ir scenarijaus autorės Jūratė Samulionytė, Vilma Samulionytė

Operatorius Audrius Zelenius
Montažas Linas Grubys
Muzika Markus Aust

Prodiuseriai Ieva Norvilienė, Dagmar Blume-Niehage
2017, Lietuva, Vokietija, dokumentinis, 84 min.

Studija „Tremora“


Pro vielų tvorą pralenda katė. Ji be paso kerta Lietuvos sieną. Katė abejinga žmonių sukurtoms ir kintančioms riboms. Dokumentiniame filme „Močiute, Guten Tag!“ Jūratė ir Vilma Samulionytės griauna tylos sienas, kurios ne apsaugo, o izoliuoja. Skiria kartas ir šeimos narius. Tylos zonos nuo vaikystės sunkino seserų bendravimą su artimaisiais. Todėl filmo kūrėjos keliauja į praeitį, kur klausimai sukelia skausmą. Jos nesiliauja, kai į jų žodžius atsakoma pauze ar ašaromis, nes tokia yra apsivalymo priešistorė.

 

Filme jungiamos trijų šeimos moterų kartų – močiutės, mamos ir seserų – istorijos. Anūkės nori kuo daugiau sužinoti apie močiutės, Lietuvos vokietės Elės Finkytės (Ellos Fink) gyvenimą ir mirtį, o mama nelinkusi pasakoti. „Mano karta tai nesupras jūsų filmo. Nesupras, kam jūs deklaruojat visos giminės savižudybes“, – sako mama Violeta, brėždama kartų požiūrius skiriančią ribą. Jaunoji karta nepakenčia tylos įtampos, tabu ir nekalto melo, o vyresnioji nelinkusi prisiminti ir kalbėti apie tai, kas skaudu.

Šiam požiūriui pritaria ir mamos brolis – dėdė Arvydas: „Kad nesąmonėm čia užsiėmėt tokiom. (...) Kam čia reikia?“ Tačiau jaunąją kartą traukia stalkeriškos atminties zonos, atsirandančios ten, kur negalima klausti ar kalbėti. Pradedančios formuotis, pavyzdžiui, pirmą kartą sumelavus apie mirties priežastį. Seserims rūpi išgirsti ir papasakoti močiutės biografiją be nutylėjimų, todėl jos leidžiasi į kelionę ir tampa ne tik filmo kūrėjomis, bet ir veikėjomis.

Norėdamos suprasti močiutės pasirinkimus Jūratė ir Vilma Samulionytės vyksta į jos gimtinę, automobiliu važiuoja į Vokietiją susitikti su giminaitėmis, eina į archyvus bei kalbasi su istoriku Norbertu Černiausku, kuris pasakoja, kaip Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenę vokiečiai privalėjo persikelti į Vokietiją. Tačiau filmo kūrėjų močiutė, kitaip nei jos seserys ir brolis, grįžo į Lietuvą. Nors karo metu Ella Fink judėjo prieš srovę, istorijos vyksmas paveikė jos biografiją – išskyrė su artimaisiais, privertė keisti tapatybę, slėpti vokišką kilmę. Žinomi močiutės gyvenimo faktai leidžia sukurti tik fragmentišką pasakojimą, kurio tarpus užpildo seserų vaizduotė.

Dokumentinėje kelionėje pabrėžiami važiavimo automobiliu bei už lango kintančių peizažų motyvai. Filmo pauzėmis tampa gamtos vaizdai, kurie palieka erdvės mintims ir primena lietuvių poetinės dokumentikos tradiciją. Lankomas vietas ir žmones stebi ne tik kameros akis, bet ir Vilmos Samulionytės fotoaparatas. Todėl filme kartojasi dvigubo fiksavimo motyvas, pavyzdžiui, kai kamera filmuoja fotografę, nukreipusią senovinį aparatą į kapo paminklą. Reikšmingos dokumentiniame pasakojime ir močiutės jaunystės nuotraukos, liudijančios praeitį. Vilmos parodoje „Tylos paktas“, kur gretinamos naujos ir senos su šeimos istorija susijusios fotografijos, Jūratė klausia: „Na, kaip tau žiūrėt į save?“ – „Nelengva, bet įmanoma“, – atsako mama. Audriaus Zeleniaus kamera yra intymių ir jausmingų dukrų pokalbių su mama dalyvė ir jų santykių raidos, kurią paskatino seserų noras kalbėtis apie šeimos traumas, liudytoja. Ne visi dokumentinio filmo herojai iš karto pamiršta, kad yra filmuojami. Vienas iš kalbintųjų pasiūlo operatoriui saldainį, o kita nusišypso į kamerą.

Nors Jūratė ir Vilma Samulionytės tyrinėjo skaudžias savo šeimos narių patirtis, filmo nepersmelkė tragizmas. Tai lėmė herojų žavesys, autorių tikėjimas skirtingų kartų dialogo ir suartėjimo galimybe. Kai nebereikia nieko slėpti, ateina palengvėjimas. Optimistiška gaida būdinga ir ankstesnei Jūratės Samulionytės kūrybai. Nuotaikingu požiūriu į kasdienybę išsiskyrė trumpametražis vaidybinis fotofilmas „Nerutina“ (2007). Dokumentiniame filme „Šanxai Banzai“ (2010) režisierė su humoru atskleidė Vilniaus Šnipiškių rajono kontrastus. Trumpametražis vaidybinis filmas „Laikinai“ (2011) jautriai perteikia savarankiškai gyvenančių seserų, kurių tėvai dirba užsienyje, jausmus ir kasdienybę.

Ankstesnėje kūryboje išryškėję žaidybiškumas, humoras bei jautrumas žmonių išgyvenimams žymi ir naująjį dokumentinį kelio filmą. Turinys, papasakota istorija autorėms čia svarbiau nei meninio naujoviškumo paieškos. Ryškiausias filmo bruožas – žodžiai, kurių gausa trikdo tik kurį laiką. Veikėjos daug šnekasi tarpusavyje, jų balsai skamba ir už kadro. Tačiau drąsa kalbėti(s) yra jaunosios kartos vertybė. Močiutę vokietę turi ne kiekviena(s), bet mūsų visuomenėje tikimybė susidurti su artimojo pasitraukimu iš gyvenimo savo valia – didelė. Jūratė ir Vilma Samulionytės įtikina, kad atverti praeities traumas ir išsilaisvinti iš izoliuojančių tylos zonų yra prasminga. Asmeninė seserų istorija sužadina kitus pasakojimus. Gal išdrįsiu paklausti močiutės apie senelį?