Kvėpavimas į marmurą

Galbūt todėl „Kvėpavime į marmurą“ labiau norisi sekti jau pirmuosiuose kadruose pasirodžiusių vaikų istorijas, kurias netrukus užgožia moters-motinos Izabelės (Airida Gintautaitė) portretas. Nustebau supratusi, kad „Kvėpavimas į marmurą“ iš tiesų yra debiutinis didelę patirtį (ir būrį daug žadančių buvusių ir esamų studentų) turinčios režisierės Giedrės Beinoriūtės ilgametražis vaidybinis filmas. Jame neliko režisierės kūrybai dažnai būdingo žaismingumo, komiškų intarpų, kitokio (vaikiško?) žvilgsnio į mus supantį pasaulį. Tai suaugusių žmonių drama. Iš tiesų filmas palieka dviprasmiškus jausmus: kyla nedrąsi mintis, kad arba kažkas užsiliko literatūros kūrinio puslapiuose ar režisierės mintyse ir nepasiekė ekrano (tai, kas „gyvenant“ su knyga ir jos herojais filmo kūrėjams atrodė akivaizdu, bet žiūrovui – ne visai), arba filmas iš tiesų buvo apeliacija į žiūrovo spėjimus ir nuojautas, gebėjimą susitapatinti ir papasakoti istoriją iš savo pusės.

Izabelė drauge su mokykloje dirbančiu vyru Liudu (Sigitas Šidlauskas) ir sunkiai sergančiu sūnumi Gailiumi (Kristupas Cicėnas) gyvena namelyje miško apsuptyje. Santūri Izabelė rūpinasi namais, tyrinėja Vandos Juknaitės kūrybą ir prieš miegą skaito pasakas savo sūnui. Ramus šeimos gyvenimas tęsiasi iki tol, kol vieną dieną Izabelė pamato vaikų globos namų auklėtinį Ilją (Joris Baltrūnas). Nepaisydama vaikų globos namų direktorės Beatričės (Guna Zariņa) atkalbinėjimų, esą vaiko charakteris komplikuotas, Izabelė užsispiria priimti Ilją į savo šeimą. Panašu, kad ją sužavi „laukinio žvėrelio“ prigimtis, mintis, kad jį, tokį nederantį prie taikaus gyvenimo miško apsuptyje, galima prijaukinti (ne veltui filmo kadruose matome lapę), o ateityje gal net leisti jam užimti vienintelio vaiko vietą, kai tikrojo sūnaus Gailiaus nebeliks. Tik pats Ilja lapės likimą žino daug geriau nei Izabelė.

Pasakojimas prasideda tragedija – sūnaus nužudymu, tad akivaizdu, kad svarbiausia filme visai ne šis „žemiškas“ veiksmas, o Izabelės vidinis pasaulis. Planas sukurti „prijaukinimo“ pasaką žlunga, bendros kalbos su į šeimą atėjusiu vaiku neranda ir vyras (tai tampa pretekstu atsigręžti į kitą moterį), o galų gale Izabelės pečius prislegia ir su sūnaus netektimi atėjusi kaltė.

Filmas ir jo erdvė dalijami į dvi dalis: iki įvykio ir po jo. Gaivališką paslaptingą mišką ir jo apsuptyje esančią trobelę po sūnaus netekties pakeičia sterilus su žmona išsiskyrusio Liudo butas Vilniuje. Tokios akivaizdžios erdvinės metaforos, apeliuojančios į filmo herojų dvasinį pasaulį (archajiškame, taikiame miške jie, šiuolaikiniai žmonės, gyventi nebegali), kiek trikdo. Ir, nepaisant pasakojimo, kuris „sukasi“ aplink Izabelę, Ilja, tas „žvėriukas“, tyliai pučiantis orą miegančiai Izabelei į kaklą, savo veiksmų keliamais klausimais ir chaosu, kurį įnešė į šeimos erdvę, intriguoja daug labiau. Tačiau jis tik savotiškas įrankis atskleisti Izabelės pasaulį. Įrankiu tampa ir neišraiškingas sūnus Gailius, kuriam suteikta viena konkreti funkcija – numirti, ir sutuoktinis Liudas. O gal net ir pati Izabelė, įkūnijanti abstraktų jau daug kartų lietuviškų sociokultūrinių įvaizdžių apribotą moters portretą: ji švelni, dvasinga, priklausanti gamtai šeimos židinio moteris, jos vyras neištikimas, ji nori darnos ir ramybės, tačiau žiaurus pasaulis tik dar kartą iš jos pasityčioja. Sugriovusi šeimą savo veiksmais (užsispyrimu? įtikėjimu pasaka?) galų gale Izabelė sugriauna ir fizinius savo namus. Tik operatoriaus Audriaus Kemežio kamera fiksuojama iš pirmo žvilgsnio idiliška erdvė – Izabelės erdvė – filme kartu su pasakojimu po truputį ima virsti stichiška, gal net baugia, ir suteikia pasakojimui svorį. Ji geriau atliepia heroję nei jos pačios žodžiai ar veiksmai.