Spec. žvėrynas

Prisiminiau šią atskirtį pažiūrėjusi Andriaus Lekavičiaus dokumentinį filmą „Spec. žvėrynas“. Dar labiau apie tai pradėjau mąstyti peržiūrėjusi ir pirmą jo dokumentinį projektą (liežuvis neapsiverčia vadinti jo filmu) „Mes už... Lietuvą!“ (2012). Jame Lietuvos krepšininkai – lyg Pavlovo šunys, kuriems prieš akis pamojavus medaliais ir priminus šlovę gaminasi ne tik seilės, bet ir testosteronas. Jų monologai, keiksmažodžiai, pokalbiai rūbinėje neturi nieko bendra su nepatenkinamu troškimu, jų poreikiai kuklūs, t. y. patenkinami. Tai akivaizdu kad ir iš epizodo, kai atėjusi į prakaituotą krepšinio aikšelę Prezidentė klausia, ar jiems duoda valgyti. Sportininkai išmokyti ir kelių esminių frazių, patenkinančių tokius pat sirgalius: „krepšinis – didelė atsakomybė“, „reikia atiduoti visą save“; juos „užveda“ himnas, jiems mokslai buvo „antroj vietoj“, jie tikrai myli Lietuvą ir jie visada bus už... Lietuvą! Ne ką geriau prieš varžybas juos įkvepia tuometis treneris Kęstutis Kemzūra, filosofuodamas apie tautą kaip komandą, o filmo pabaigoje visiems lietuviams linkintis vienybės ne tik kai giedamas himnas.

Andrius Lekavičius – tikras šių laikų šaunuolis ir profesionalus konjunktūrininkas. Jis turi puikią uoslę, kada ir ko reikia liaudžiai ir valdžiai: 2011 m. Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas – 2012-aisiais atsirado „Mes už... Lietuvą!“; šiais metais minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis – ta proga gimė filmas „Spec. žvėrynas“. Be to, interaktyvių projektų kūrėjas dirba su projektu „Kruvinasis sekmadienis VR“. „Tai interaktyvus dokumentinis VR filmas, leisiantis patirti, ką išgyveno beginkliai laisvės gynėjai Sausio 13-osios naktį prie TV bokšto Vilniuje. Filmo patirtis ir siužetas bus paremti realiais tragiškosios nakties įvykiais. Naudojant archyvinį garsą iš įvykio vietos ir animacija atkūrus aplinką bei chronologinę įvykių seką, žiūrovas išgyvens tai, ką išgyveno taikūs Lietuvos laisvės gynėjai tomis akimirkomis, kai laisvės troškimas buvo svarbesnis ir stipresnis už realybę, už realią grėsmę ir net savo gyvybę.“ (paimta iš „Užupio meno inkubatoriaus“ puslapio) Spręsti apie Lekavičiaus kūrybinę fantaziją palieku skaitytojams.

Tačiau grįžkime prie „Spec. žvėryno“, nukeliančio į praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžią, kovų už nepriklausomybę laiką, kai atkurtos Lietuvos kariuomenės vadovybė subūrė pirmą, oficialiai neegzistavusį spec. būrį. Vilčių, kad filmas bus kitoks šių metų kontekste, teikė režisieriaus komentaras, kad į būrį priimtiems jaunuoliams tai buvo veikiau jaunystės nuotykis, nelabai ką bendra turintis su noru „tikrai“ žūti už savo tėvynę. Tačiau prieš premjerą išėjęs režisierius pasakė, kad tai bus filmas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, kurias mažai kas žino. Be to, pirmos scenos – daug kartų matyti archyviniai kadrai – tapo akivaizdžia nuoroda į patosinį patriotizmą.

Lekavičius bando įvesti ir, jo suvokimu, žaismingą elementą – kompiuterizuoti spec. būrio narius. Tačiau lieka neaišku, kam tokia animacija tarnavo, gal pačiam režisieriui, besiilginčiam vaikystės ir paauglystės kompiuterinių žaidimų, kurie dabar tarp hipsterių vėl tampa madingi? Filmo pavadinimas ir vėl verčia grįžti prie gyvūnų, mat visi būrio nariai turėjo pravardes: Voras, Krokodilas, Begemotas... O visi kartu jie dar buvo vadinami būrio vado Prano, arba Franco, žvėrynu. Lekavičius ne tik kuria idealizuotus jų raumeningus avatarus, bet ir užsiliūliuoja prieš archyvinius kadrus, kur jaunieji kariai daug pluša: sportuoja, kaunasi, leidžiasi parašiutais, žodžiu, lieja prakaitą kaip ir mūsų krepšininkai. Rodos, režisierių tiesiog žavi sportinis alfa patino kūnas, intelektas neturi reikšmės. Aišku, tokiems herojams būtina ir šeimininkė, tad po kiek laiko atsiranda ir Prano būsimoji žmona Jolanta, atvykusi į ruošimosi atakuoti priešą stovyklą gaminti jiems maisto. Nė vienas spec. būrio herojus aukštu IQ nepasižymi, bet akivaizdu, kad ir režisieriui, ir kariams jo nereikia kariaujant – svarbu fizinė jėga. (Ir tai nestebina, nes juk ir Neringos Medutytės dokumentiniame „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ dabartinis savanoris šauktinis atsako, kad karys yra „romantiška žudymo mašina“.) Visi jie (gal ir režisierius) net garsiai svajojo apie priešų puolimą, dievino paskutinio XX a. dešimtmečio „bojevikus“, iš jų mokėsi kovos meno, juose siautėjo hormonų audros, siejo noras pakariauti, vis niežtėjo rankas, kaip norėjosi muštis, o nebuvo su kuo... Tad negaudami specialios užduoties nueidavo „atidaužyti snukių“ į barą ir su pasididžiavimu apie tai pasakoja į kamerą. Kažkuris iš jų net filosofiškai svarsto, kad neįdomus gyvenimas, kai nėra pavojaus, o kariuomenėj – bent adrenalinas nemokamas. Visgi kokčiausiai nuskamba herojų prisiminimai-pajuokavimai apie KGB kalėjimo perėmimą, atrakcija tapęs kankinimo kamerų išmėginimas, vienas kito gąsdinimas vaiduokliais.

Ką jau kalbėti apie Lekavičiaus, baigusio žurnalistiką ir kultūros vadybos studijas, režisūrinius gebėjimus. Tokios eklektikos dar reikėtų paieškoti: jungiami archyviniai kadrai, animuoti motyvai, stop kadrai, vaizdai, nufilmuoti dabar bene populiariausia kamera – dronu, TV formato interviu. Lipdomos istorijos irgi nesupratau – viskas taip plakama, maišoma, kad dažnai susimąstydavau, kokia vieno ar kito pasakojimo prasmė, o burnoje vis nedingo ledų, apipiltų kečupu, skonis.

Galiausiai žiūrovas informuojamas, kaip filmo herojai atrodo dabar. Vienas jų (lyg ir Edgarėlis) žuvo jaunas neišsiskleidus parašiutui; tiesa, ne vykdydamas užduotį. Užtat jo motina dabar turi keturiolika sūnų... Kiti po būrio išformavimo susiviliojo nusikalstamo pasaulio pagundomis, tačiau ir jiems režisierius prieš kamerą leidžia pasiteisinti – juk tada buvo pasiruošę žūti už Lietuvą, nors visą filmą taip ir nepaaiškėja, ką jie tuo metu veikė.

Salėje sėdėjo ne tik piktų kritikių būrelis, bet ir nemažai kariškių. Nenustebčiau, jei „Spec. žvėrynas“ dabar būtų privalomai rodomas visiems šauktiniams. Beje, lapkričio 23 d. pamačiusi karinį paradą, skirtą Lietuvos šimtmečiui, ir pasiklausiusi renginio komentatorių postringavimų apie karines mašinas-šedevrus, nupirktus Lietuvai ginti, reperio Svaro dainos žodžių „kas iš tavęs, jeigu silpnas“, prisiminiau pažįstamo filosofo Kasparo Pociaus žodžius: „Pusėtini įgūdžiai reikalingi tik režimą aptarnaujantiems amatininkams...“ Rodos, ne tik toks kinas, bet ir lėkštas patriotizmas, kritiškumo ir abejojimo stoka tapo norma.