Tarp pilkų debesų

Filmo siužetas paprastas – penkiolikmetė Lina iš inteligentų šeimos su mama, tėčiu ir jaunesniuoju broliu laimingai gyvena Kaune, mėgsta piešti ir svajoja stoti į Kauno meno mokyklą. Bet vieną 1941 m. naktį į jų namus įsiveržia NKVD karininkai. Nieko nepaaiškinus, Lina, mama ir brolis susodinami į gyvulinį vagoną. Taip prasideda jų tremtis: iš pradžių – į Altajų, po to – prie Laptevų jūros. Tokios istorijos būtų su kaupu užtekę, jei filmo veikėjai turėtų bent patį mažiausią tikslą ją išgyventi. Tačiau kiekvieno iš jų funkcija tebuvo duoti kokį nors postūmį veiksmui, stumti filmo minutes iki finalo. Vagone sutiktas muzikos akademijos dėstytojas turėjo paskatinti Liną papasakoti tremties istoriją savo piešiniais. Šito ji, panašu, nepadarė, bet šiaip mergina piešė iš širdies – tai žemėlapį su traukinių stotimis, tai naują mylimąjį Andrių (tik pasibaigus filmui man kilo įtarimas, kad tai ne tas pats vaikinas, kurį matėme Palangos scenose), tai velnią piktojo enkavėdisto kailyje, tai, galų gale, ne visai blogą NKVD karininką – ukrainietį Kreckį, kuriam tas piešinys tapo paskutiniu priekaištu kenčiančiai sielai ir kartu laimės bilietu Linai ir jos broliui. Šiaip brolis Jonas ilgainiui visai dingo iš kadro ir leido apie save pamiršti. Reikalingas jis buvo tik tam, kad romantikas Andrius tamsiame vagone papasakotų šviesią istoriją apie Jūratę ir Kastytį su alternatyvia pabaiga (ir kartu tam, kad būtų galima kaip nors pabaigti filmą). Ukrainietis Kreckis – tam, kad visi pamatytume, jog sąžinė vis dėlto yra ir gėris gali nugalėti blogį (ir dar kad Lina su broliu išsigelbėtų; ar realiame pasaulyje Kreckis apskritai būtų galėjęs ką nors padaryti – ne filmo kūrėjų reikalas). Linos funkcija reikalinga tol, kol ji su savimi nešiojasi ir tikisi perduoti tėčiui pieštą žemėlapį. Ką šiam sudegus Lina filme veikia – atviras klausimas. Na, tiesa, ji pramoksta rusiškai, todėl gali išdėstyti Kreckiui tremtinių reikalavimus.

Filmo kūrėjai nevaldo ne tik herojų, bet ir siužeto. Tamsūs kadrai vagone montuojami su šviesiais Linos prisiminimais iš Palangos (kurie nieko nepasako apie praeityje likusį gyvenimą), o paskutinė dalis prie Laptevų jūros prabėgama paskubomis, keičiantis bendriems planams – tai visi stato baraką, tai atbėga gydytojas, tai kažkur sniegynuose tremtiniai randa sušalusį žmogų su maisto atsargomis, – nors iš esmės niekas nevyksta ir nustoji sekti siužetą... Tremtinių norą išsaugoti lietuvybę iliustruoja vagone sugiedotas Lietuvos himnas ir barake švenčiamos Kalėdos. Parodyti, kad tremiami buvo tik inteligentai, modernėjančių Lietuvos miestų žmonės, užteko Linos tėvo ir vagone sutikto profesoriaus. Kūrėjus ne itin domino tremtinių gyvenimo sąlygos, kasdienybė, matyt, įdomiau buvo demonstruoti burokų laukus ir geriančius enkavėdistus, o vienintelė sąsaja su Lietuva – prisiminimai apie Palangos kopas ir saugomas meno mokyklos laiškas.

Aklas istorinių faktų tikslumas vaidybiniam filmui nėra būtinas. Vis dėlto „Tarp pilkų debesų“ viskas, ką matome ekrane, tėra nieko bendra su šalimi ir jos istorija neturinčių kino kūrėjų fantazija. Fantazija apie karikatūriškai blogus sovietų karius ir apie mažą idealizuotai gerą nežinomos šalies tautą, kuri išlaikė tapatybę ir tremties sąlygomis. 1941 m. nežinia iš kur atsiradę partizanai ir menkas suvokimas, kuo tremtiniai skyrėsi nuo politinių kalinių, – nereikšmingos smulkmenos. Filmo primityvumą būtų galima aiškinti tuo, kad toks pat yra ir paaugliams skirtas Rūtos Šepetys romanas. Tačiau kodėl paaugliai traktuojami kaip mažiau protaujančios būtybės?