Ir visi jų vyrai

Ir visi jų filmai


Režisierius Donatas Ulvydas
Scenarijaus autoriai Jonas Banys, Jirí Vejdelek

Operatorius Tomas Vilys
Montuotojas Kostas Radlinskas
Muzika Jonas Jurkūnas
Prodiuseriai Stede Ingram, Žilvinas Naujokas, Emilija Sluškonytė, Donatas Ulvydas

Vaidina Inga Jankauskaitė, Kristina Kazlauskaitė, Aušra Giedraitytė, Giedrius Savickas, Audrius Bružas, Šarūnas Januškevičius, Andrius Bialobžeskis
2019, vaidybinis, 108 min.
Platintojas Lietuvoje „Acme Film“


Pastaraisiais metais lietuvių kine stebina (nors gal neturėtų?) dvi tendencijos: pirma – viena kitą lydinčios romantinės komedijos (kažkas įsigudrino pridėti žodį „pramoginės“, taip, matyt, bandant pateisinti jų antrarūšiškumą), kurių pavadinimai seniai užmiršti, o siužetai galvoje susilieję į vieną, antra – dalis jų yra paprasčiausi užsienio filmų perdirbiniai. Tad išgirdus dažną kūrėjų argumentą „perkame, nes Lietuvoje nėra gerų scenaristų“, nori nenori susimąstai, ar tokio pobūdžio scenarijų pas mus nėra būtent dėl gerų scenaristų stygiaus.

Į tokių filmų draugiją patenka ir metų pradžioje pristatyta lietuviška čekų komedijos „Ženy v pokušení“ (rež. Jiří Vejdělek, 2010) versija „Ir visi jų vyrai“. Filmo centre – svetimas santuokas gelbėjanti santykių psichologė Jurga (Inga Jankauskaitė), kuriai po skyrybų su neištikimu vyru teks sau pačiai atsakyti į klausimus, ką jai reiškia meilė ir ko ji nori iš šeiminių santykių bei gyvenimo. Į pagalbą Jurgai atskubės ekscentriška jos mama Vilma (Kristina Kazlauskaitė) ir dukra Laura (Aušra Giedraitytė). Žodžiu – pasakojimas apie trijų kartų moteris, jų patirtis, norus ir skeletus spintose, kai svarbiau ne kas (nes siužetas gali sutilpti ir į tris sakinius), o kaip. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tokios „mažos“ dramos (na, arba romantinės komedijos), kurių centre – vidinis žmogaus pasaulis, ir yra vienas sudėtingiausių žanrų.

Vis dėlto „Ir visų jų vyrų“ kūrėjai nusprendė savęs ir žiūrovų neapsunkinti veikėjų psichologiniais portretais – taip drama apie „tris stiprias asmenybes“ (cituoju filmo aprašymą) virto gyvenimo būdo žurnalo reportažu apie vidurinės lietuvių klasės spindesį ir skurdą. Filmo veikėjai gyvena nuosavuose namuose Klaipėdoje, turi vasarnamius Nidoje, o seksas yra vienintelė jų gyvenimo varomoji jėga, būdas patikrinti savo vertę ir išspręsti egzistencinius klausimus. Režisierius Donatas Ulvydas režisūrą šį kartą paliko savieigai, kūrybiškai apsiribodamas filmo rėmėjų reklamos intarpais, keliais erotiniais kadrais (kokia drąsa!) bei pora filmui visiškai nederančių scenų, labiau primenančių muzikinius klipus. Vaidyba, puikios aktorės Kazlauskaitės į kadrą atsineštas teatras, visas filmo moteris viliojančio Audriaus Bružo improvizacijų-parodijų šou įdirbis patvirtina, kad itin daug dėmesio vaidmenų niuansams ir nebuvo skirta. Scenarijaus (ar režisūrinių sprendimų) motyvacija abejoti verčia ir kertinėmis turėjusios būti scenos – motinos ir dukters santykių dramą atskleidžiantis konfliktas per vakarienę arba žinia apie motinos ligą. Jos nekeičia filmo veikėjų elgsenos ir nenulemia tolesnių jų veiksmų, o veikiau tėra žinutė žiūrovui (na, kad moterų konfliktai neatrodytų visai bereikšmiai), kurią tuojau nustumia į šalį seksas, delfinai ir tranki muzika.

Jei bandytume pasvarstyti apie abiejų lyčių vaizdavimo stereotipus – jie galėtų net žeisti. Vyrus gal net labiau. Stuobrys vidurio amžiaus krizę išgyvenantis Jurgos sutuoktinis (Giedrius Savickas), kuris, sprendžiant iš dukters reakcijos šiam palikus šeimą, niekada nebuvo geras tėvas, iš pradžių išlėks pas meilužę, tada netruks atsidurti po jos padu ir, nebenorėdamas lyginti šios marškinių, tikėsis sugrįžti pas buvusią žmoną. Kitų filmo vyrų (Audrius Bružas, Andrius Bialobžeskis, Šarūnas Januškevičius) misija – vilioti ir būti suviliotiems (bent jau jaunesnių už Vilmą). Dar gaminti maistą.

Jurgos motina Vilma, atrodytų, paslaptingiausia ir įdomiausia filmo veikėja, kurios praeitis ne tokia spindinti, kokią bando pateikti. Juk ne veltui ji nenori pasakoti Jurgai apie santykius su jos tėvu ir kodėl išėjo iš teatro. Tiesa, tėvo linija filme greitai „pametama“, tad kyla įtarimas, jog jos reikėjo tik tam, kad scenarijaus autorius Jonas Banys paliktų pranešimą savo „mėgstamiausiai“ kino kritikei. Vilma bando įteigti dukrai, kad naujojo jos gyvenimo sėkmė – ryškūs drabužiai, gilios iškirptės ir vyrų dėmesys. Sau pačiai, tiesa, ji mėgina įteigti tą patį. Tačiau bandydama suvilioti visus kelyje pasitaikiusius vyrus ir gyvendama prisiminimais apie prabėgusių metų šlovę, ji kelia tik gailesį. Jaunoji Jurgos duktė be nuolat demonstruojamo kūno nelabai ką ir turi – vos permiegojusi su vaikino Jokūbo draugu nusprendžia, kad ir Jokūbas jai neištikimas, supyksta ir pasiryžta jį susigrąžinti. O pačios Jurgos vidinė laisvė apsiriboja galimybe rinktis jauną sekso partnerį (net jei tai dukters vaikinas) ir jį bet kada palikti, kitaip jos finalinę deklaraciją „meilė – tai laisvė“ vargu ar paaiškinsi. Po vaikystės traumos vėl apsiauti aukštakulniai bateliai simbolizuoja vidinę transformaciją ir atleidimą motinai.

Nesinori spėlioti, kodėl tokios „generinės“ romantinės komedijos vis dar randa kelią į žiūrovų pinigines (nors tai būtų įdomus auditorijos tyrimas). Įdomu ir tai, kodėl ir žiūrovams, ir kūrėjams taip norisi bėgti nuo žvilgsnio į save? Ir kodėl visi jų filmai veda ten pat – į retušuotus žurnalus, kur karaliauja kulinarija ir aukšti kulniukai?