Purpurinis rūkas
Ištikimas tradicijai
Ištikimas tradicijai
Režisierius Raimundas Banionis
Scenarijaus autoriai Raimundas Banionis, Renata Šerelytė-Mendeikienė
Operatorius Rolandas Leonavičius
Kompozitorius Faustas Latėnas
Prodiuseriai Kęstutis Petrulis, Arūnas Stoškus
Vaidina Arkadijus Vinokuras, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis, Severinas Norgaila, Arūnas Storpirštis, Vidas Petkevičius
2019, vaidybinis, 105 min. „Studija 2“
Platintojas Lietuvoje „GPI filmai“
Tai ypač akivaizdu šiuolaikiniame lietuvių istoriniame kine, kuriame dominuoja praeities heroizacijos ir romantizacijos tendencijos, aukos ir kančios įvaizdinimas, apsiribojama didesne ar mažesne ideologinių naratyvų estetine puošyba. Beje, dažniausiai remiamasi socrealistiniu kanonu. Kaip įmanoma atsargiau apeinami sudėtingesni istoriniai klausimai, neretai istorija tiesiog perrašoma (čia galima prisiminti ir Mariaus Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“, ir Ramunės Kudzmanaitės „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“). Taip kuriami „tikro“, etninio lietuvio herojaus ir jo kone prigimtinės kovos prieš sovietų ar carinės Rusijos valdžią arba tarpukario Lietuvos, kaip prarasto rojaus, mitai. Žinoma, tokioje monumentaliosios atminties erdvėje nėra vietos kritiniam mąstymui. Dar Friedrichas Nietzsche rašė, kad tai tiesus kelias į beprotybę ir fanatizmą.
Tad kaip tokiame kontekste atrodo Raimundo Banionio, po 25-erių metų sugrįžusio į didžiuosius kino ekranus, filmas „Purpurinis rūkas“?
Scenarijaus autoriai (Banionis ir Renata Šerelytė) iš esmės labai kruopščiai seka Felikso Rozinerio apsakymu „Purpuriniai dūmai“. Dėl to, žinoma, neišvengta literatūriškumo ir tam tikrų dramaturginių duobių. Išlaikoma net apsakymo struktūra: praeityje vykstančios scenos yra pagrindinio personažo, Lietuvos žydo Jozefo, prisiminimas. Iš šiuolaikinės Jeruzalės pirmosiose filmo scenose persikeliame į 1941-ųjų birželio 22 d., kai Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą ir Jozefas (Severinas Norgaila), tada dar keturiolikmetis, su kitais Palangos sanatorijos vaikais išvežamas į Kazachstaną. Čia jaunuolis išbūna visus karo metus ir grįžta į Lietuvą tik 1945-aisiais. Įstojęs į Vilniaus universitetą, Jozefas nusprendžia aplankyti gimtuosius Rūkus Šiaulių apskrityje. Jis nori sužinoti, kas nutiko jo tėvams. Taip jaunuolis patenka į pokario antisovietinės ginkluotos kovos sūkurį ir netrunka pakliūti į rankas partizanams. Jam pasiseka, nes, pasirodo, būrio vadas – jo senas pažįstamas Vladas (Tadas Gudaitis). Tačiau grįžęs į Rūkus Jozefas sužino, kad jo tėvai kartu su kitais kaimelio žydais buvo nužudyti ir palaidoti „ganyklos pakrašty“. Sodybos, kurioje jie gyveno, šeimininkas Kazimieras Daugėla (Vidas Petkevičius) per išgertuves nedrąsiai prasitaria, kad žudynėse dalyvavo ir Vladas. Galiausiai vaikinas tampa tiek naujosios sovietų valdžios, tiek Vlado manipuliacijų įkaitu. Yra priverstas apsigyventi Rūkuose kartu su Daugėla, jo dukra bei Vlado mylimąja Jane (Giedrė Mockeliūnaitė) ir tampa pokario provincijos tikrovės, partizaninių kovų, trėmimų liudininku.
Tačiau Banioniui filme rūpi ne tiek istorinis kontekstas, kiek žmogiškosios aistros. Kai Vlado būrys išžudomas pasaloje, tarp Janės ir Jozefo užsimezga ryšys, kuris vos nesibaigia tragiškai. Nes Janė, sužinojusi apie galimą Vlado sugrįžimą po trejų metų tylos, bando Jozefą nunuodyti (tokioms šekspyriškoms dramoms Lietuvos kaime galėtų prilygti nebent Gyčio Lukšo filmas „Virto ąžuolai“). Taip pat režisierius, jau nutoldamas nuo apsakymo autoriaus ir paįvairindamas filmą buitinės erotikos scenomis, bando parodyti, kad pokario Lietuvos kaime virė seksualinis gyvenimas. Ką reiškia jau vien Janės orgazmo šūksniai, aidintys per visą sodybos kiemą.
Tačiau, nepaisant šių, reikia pripažinti, gana komiškų erotinių ekscesų (kaip daugelyje nacionalinių filmų), Banionis bando kalbėti apie žmogų, atsidūrusį sudėtingose istorinėse aplinkybėse. Tam renkasi herojų, kuris, galima sakyti, yra įprastinis jo kino personažas – jaunas, naivus, sutrikęs ir drovus, vietomis gal net komiškas Severino Norgailos Jozefas. Jį greičiau kamuoja moralinės, o ne ideologinės dilemos. Tai herojus be šventojo aureolės ir ekrane jis daugiau tyli, o ne pasirodo tam, kad išbertų „medinius“ monologus apie meilę tėvynei.
Jozefo antagonistas – Tado Gudaičio vaidinamas partizanas Vladas – remiasi principu „žudyk arba būsi nužudytas“. Būtent tokiam požiūriui ir moraliniam reliatyvizmui oponuoja Jozefas, filmo finale galiausiai nusprendęs neliudyti teisme prieš Vladą (galima suprasti, kad šis yra teisiamas už karo nusikaltimus nacių okupacijos metais), nes tai tik patvirtintų pastarojo tiesą. Kerštas, kaip tai supranta Jozefas, jį padarytų panašų į Vladą.
Žinoma, labiausiai (at)pažįstami filme yra Petkevičiaus Daugėla ir Mockeliūnaitės Janė. Tai klasikiniai nacionalinio kino personažai. Didelėmis aktorės pastangomis Janė išraiškingai tyli, negeba savęs artikuliuoti, tačiau yra aistringa moteris-gaivalas, seksualiai minkanti duoną. O Petkevičius meistriškai kuria Daugėlos, tipiško lietuvių valstiečio, vaidmenį. Tai gudrus, skeptiškas, praktiškas, iš pažiūros šiurkštus, bandantis kaip įmanoma suktis prie visų valdžių (geriausia taktika – tylėjimas), tačiau iš esmės geros širdies žmogus.
Taigi pagaliau ekrane matome ne trafaretus, o personažus, kuriuos galima priskirti žmonių giminei. Ir tai, be abejo, yra stiprioji filmo ypatybė. Kaip ir tai, kad filmo kūrėjai nebijo paliesti skaudaus ir dažniausiai nutylimo šalies istorijos aspekto. Juk romantizuojamų partizanų dalyvavimas Holokauste vis dar yra tabu viešojoje erdvėje. Situaciją iškalbingai yra apibūdinęs istorikas Mindaugas Pocius, komentuodamas kolegų darbus: „Į akis krenta tai, jog nemažai rašančiųjų sunkiai vaduojasi iš pernelyg emocingo požiūrio į partizanų kovas. Tyrėjų darbuose dažnokai galima pagauti idealizuojantį žvilgsnį į laisvės kovotojus. Partizanas – nepriekaištingas didvyris, beveik tobulas, be nuodėmės, todėl nepajudinamas kaip statula. Ne viename straipsnyje ryškūs sovietinio mąstymo reliktai, kai nutylimi niekuo nepateisinami pogrindžio veiksmai. Nemalonūs faktai ignoruojami, padailinami ar saikingai dozuojami. Tai pavadintume „švytuoklės principu“, kai iš vieno kraštutinumo (sovietiniai šmeižikiški darbai) krentama į kitą kategoriškumą, vienmatiškus vertinimus. (...) todėl dabartiniu metu besąlygiškai herojizuoti partizanus – tai likti legendų ir mitų karalystėje.“
Žinoma, aptariant „Purpurinį rūką“ būtų galima kalbėti apie dramaturgines filmo duobes (pvz., „nukąstą“ filmo pabaigą), gal jau kiek ir pavargusią kino kalbą. Tačiau filmo vertinimą, kaip visada, nulemia kontekstas. Šįkart jis itin palankus Banioniui. Nes tokių filmų kaip „Tarp pilkų debesų“, „Pelėdų kalnas“ ar „Emilija iš Laisvės alėjos“ kontekste „Purpurinis rūkas“ pasirodo kaip svarbus lūžis bandant mąstyti apie trauminę šalies praeitį. Banionio filmas yra savotiška jau pamirštos nacionalinio kino tradicijos, kuri istoriniu kinu bandė ne tiek agituoti, kiek kelti moralinius klausimus, reminiscencija.
