Tumo kodeksas

Režisierius Eimantas Belickas yra puikiai įvaldęs dokumentinės medžiagos ir vaidybinių intarpų montažą, bet šįkart realybės ir fikcijos derinio sėkmę labiausiai nulėmė pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Kad aktorius vaidina ir personažą, ir save patį, nėra naujovė. Esmė ta, kad Ramūnas Cicėnas ir Rolandas Kazlas yra atpažįstami kaip talentingos asmenybės. Ir tie gerbiami vyrai žiūrovų akivaizdoje bando išsiaiškinti, kas yra jų vaidinami istoriniai personažai. Jie skaito Vaižganto ir Petro Klimo vienas kitam rašytus laiškus, peržiūri nuotraukas, dokumentus, kalbasi tarpusavy, kalbina autoritetingus specialistus. Žiūrovai priverčiami patikėti, kad tiesa išaiškėja čia ir dabar. Žiūrėdamas filmą nejučiomis užmiršti, kad ir save pačius jie vaidina pagal scenarijų.

Filmas kaip tik ir prasideda nuo Cicėno virsmo Tumu. Į Vaižganto butą Aleksoto gatvėje ateina mokinių ekskursija. Vaižganto darbo kambaryje tuo pat metu grimuojamas aktorius Ramūnas Cicėnas, jis skaito Tumo testamentą, lyg darytų tai pirmą kartą – suklysta skaitydamas tarmines formas, pasitaiso. Kai mokiniai tęsdami ekskursiją suguža į kabinetą ir apstulbsta pamatę gyvą Tumą, žiūrovai įsivaizduoja save jų situacijoje, ieško ne skirtumų, o panašumo. Tumas-Cicėnas trykšta energija, juokauja, kalbasi su mokiniais šiuolaikiniu jų žargonu. Kai visi susėda bendros nuotraukos, Tumas nužvelgia du įsisiautusius mokinukus – epizodas analogiškas užfiksuotam nuotraukoje: Tumas užsimojęs pagaikščiu ant dviejų berniūkščių – dūksta kartu su jais. Analogija dažnai filme sieja dokumentines nuotraukas ar kino kroniką su vaidybiniais intarpais.

Vaidybinis epizodas užsikloja ant senos nuotraukos ir atvirkščiai – personažai susėda fotografuotis, o nuotrauka jau autentiška. Žinai, kad tai meistriškai atliktas triukas, o vis tiek jautiesi patekęs į aną laiką. Dažnai užtenka, kad veiksmas vyksta toje pačioje erdvėje: Aušros Vartų gatvėje, Valstybės teatre, Istorinėje Prezidentūroje... O istorinės asmenybės! Kaip gaila, kad gyvosiomis nuotraukomis virtę aktoriai taip trumpai rodomi, norėtųsi turėti galimybę juos geriau apžiūrėti, pasidžiaugti jų panašumu. (Vien dėl Alekso Kazanavičiaus vaidinamo Albino Herbačiausko filmą verta žiūrėti antrąsyk!) Kai pasibaigus filmui ekrane bėgte nubėga eilutės su menininkų, kuriems turėtum jausti dėkingumą už apsilankymo praeityje iliuziją, pavardėmis, vos spėji jas perskaityti.

Kai kurie epizodai filme pakartojami: Tumas ateina Vytauto bažnyčios šventoriumi į mus. Toje pačioje vietoje artėja kadre Tumas-Cicėnas. Koks tvirtas jo žingsnis! Filme Tumas dažnai tiesiog eina – negali nepasimėgauti tuo, kaip grakščiai sūpuojasi jo dėvima sutana. Darosi smalsu, ar ilgai jis mokėsi vaikščioti taip, kad kojos nesusipintų klostėse? Kitas vaizdas – Tumas sėdi sraunioje upelėje ant akmens kojas įmerkęs į vandenį. Kadras stabteli ties pėdomis – kunigo ar aktoriaus tokios baltos, saulės nemačiusios pėdos? O epizodas, kai Cicėnas praveria Filharmonijos salės duris, kur 1905-aisiais vyko Didysis Vilniaus Seimas, ir mato salėje sėdintį Tumą-Cicėną! Kitame epizode jie jau abu sėdi toje pačioje eilėje. Įtariu, kad Tumas smagiai juoktųsi iš šito pokšto.

Filmo siužeto pagrindą sudaro politinių įvykių seka, iliustruota kino kronikomis, pasakojimai apie Tumo santykius su politine ir bažnytine valdžia, jo susirašinėjimas su Petru Klimu. Laiškų faksimilės ant filmo vaizdų ir ilgesnės ištraukos, virtusios personažų dialogais, suteikia galimybę atskleisti privačiąją Tumo asmenybės plotmę. Rolandas Kazlas taip pat grimuojamas žiūrovų akivaizdoje, bet kur kas labiau nei grimas jo kuriamą personažą charakterizuoja kalbėsena. Petras Klimas niekur neskuba, jis viską daro taip preciziškai, kaip kalba, nes yra įsitikinęs, kad veikti galima tik gerai viską apsvarsčius. Iškalbingas epizodas, kur jis rašo žmonos diktuojamą laišką: kaip gražiai jis leidžia žmonai dominuoti, rikiuoti įvykius. Kokia sumani ir graži Miglės Polikevičiūtės vaidinama Bronė Klimienė! Ir tikrai neatsiras nė vienos žiūrovės, neįvertinusios jos suknelės (ak, XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžius!).

Tiesa, yra filme vienas Tumo ir Klimo dialogas, kuris sukėlė abejonių. Jie kalbasi apie tikėjimą ir Bažnyčią. Epizode tiek judėjimo, tiek simbolių, kad stebėdamas kadrų kaitą neturi galimybių apmąstyti teksto. Tumas prie altoriaus, o Klimas klauptuose (atsiprašau, ten paprasti suolai); Tumas pastato žvakes, o Klimas jas uždega; Tumas sėdi klausykloje, o Klimas, matomas pro klausyklos groteles, jo klausosi užsiglaudęs už pilioriaus; Klimas užvertęs galvą žiūri į „ant viškų“ užlipusį Tumą; Tumas jau apačioje, vieną iš įdomiausių minčių apie nusiavimą šventoje vietoje pasako sukdamas už kampo. Be viso to, epizode dar yra filmuotų senų procesijų vaizdų. Ir šitoje margumynėje viena filosofinė mintis keičia kitą. Klausykloje Tumas prisipažįsta: „Dievą tikiu, nors širdy jo, aiman, neturiu.“ Tai žodžiai iš laiško Klimui: kas rašalu užrašyta, kaip akmeny iškalta, bet ar tikrai jie atspindi Tumo tikėjimo esmę, o ne akimirkos nuotaiką? Pagaliau mes nežinome, ką Tumas laiko idealiu tikėjimu. Čia tikra tik tiek, kad Tumas sakosi norįs dar tobuliau tikėti, nei tiki. Grahamo Greene’o romane „Galybė ir garbė“ yra du personažai: vienas – tikras šventasis, bet laiko save nepakankamai doru, o kitas – paskutinis menkysta, bet nuolat tvirtina esąs geras žmogus. Ką vadinti tikru tikinčiuoju, svarstoma ir minimame filmo epizode. Bet kas iš tiesų juo norėta pasakyti? Kad ir Tumas turėjo „abejojimo motyvų“? Kad abejonės daro tikėjimą vertingesnį?

Nuo filmo vidurio, nuo Jono Basanavičiaus laidotuvių, Gabrieliaus Zapolskio ir grupės „Whale Sounds“ muzika veda vis giliau į liūdesį, į susimąstymą. Dėl ko? Žmogaus gyvenimas, kai priartėja senatvė, turi labai aiškią kryptį. Jaunieji nebesiskaito, lyg vien savo buvimu užimtum jiems skirtą vietą. Ar dėl to, kad sunku būti optimistu, kai žinai savo valstybės likimą, žinai, kad laukia Antrojo pasaulinio karo mėsmalė. Pasakojimas apie vis didėjantį Vaižganto laikų visuomenės susipriešinimą, nepasitikėjimą vienų kitais, augančias tikras ir tariamas skriaudas filme įgyja vis daugiau paralelių su mūsų dienomis. „Pasigailėkit Lietuvos! Gelbėkit Lietuvą!“ – Albinas Herbačiauskas nekrologe kalba Tumo vardu. Jie tarsi skirti mums, tai mes laikome Tumą mirusiu. Tokia jau kinematografijos ypatybė, kad miręs žmogus vėl gali eiti kadre, vėl galim girdėti jo priesakus. Atskirai reikėtų kalbėti apie atvirą, tiesiogiai išsakytą Tumo meilę tėvynei. Kaip ji skiriasi nuo tuo metu Europą apimančių šovinizmo nuotaikų. Tumas neiškelia savo tautos virš kitų. Gyvenimą jis paskiria tam, kad ji būtų šviesesnė, taigi žmoniškesnė. Lietuvių tauta pati yra patyrusi priespaudą, todėl savo valstybėje labiausiai turėtų bijoti virsti kitų tautų prispaudėja. Reikėtų vadovautis principu, kurį Tumas įvardija kaip perduotą jam prisiimant „Vilniaus žinių“ redaktoriaus pareigas: laikraštis neturi būti „nė vienos tautos ėdiku“. Kam jau kam, o mums turėtų būti suprantamas ir kelti pagarbą kiekvienos tautos patriotizmas, teisė išlikti savimi.

Argi įmanoma išsakyti visas mintis apie filmą? Argi filmas apėmė visą Tumo veiklą: tam neužtektų kelių filmų. Ir negi tas pačias mintis jis kelia kiekvienam iš mūsų? Reikia pamatyti patiems.