Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)

Kūrėjai ketverius metus vaikščiojo po miškus, sekiojo taksidermistus, medžiotojus, elnių augintojus ir kitus gyvos– negyvos gamtos entuziastus, kad sukurtų dokumentiškai gryną filmą, nepraradusį, atrodytų, tokio paprasto, tačiau vis rečiau pasitaikančio gebėjimo pasakoti istoriją vaizdais, garsais, montažu.

Filmas prasideda gamtos stebėjimu. Miške guli negyvas pelėnas – prie jo transformacijos nuo pilko galvos kailiuko iki baltos blizgančios kaukolės, taip kantriai ir stebuklingai užfiksuotos kūrėjų, filme dar grįšime. Pelėną apnikusios besiraitančios kirmėlės – akiai nemalonus vaizdas, ir vis dėlto natūralus. Tai gamta (gaivališka, paženklinta biologinių instinktų) ir taip ten vyksta. Tačiau nuo mitybos grandinės netrukus persikeliame į medžioklės plotus – medžiotojai su tautinėmis juostelėmis ant kepurių tyko savo grobio. Vakare – jo dorojimas, lydimas kraujo klanų ir keiksmų, o netrukus – ir Šv. Huberto dienai skirtos mišios bažnyčioje, papuoštoje kaukolėmis ir nudirtais vilkų kailiais. Toks veidmainiškas grobuoniškas pamaldumas. Štai čia filmo kūrėjai ir leidžia suprasti, kad nuo šiol žongliruosime dviprasmybėmis ir dichotomijomis. Tik daro tai taip taktiškai, kad belieka spręsti pačiam: ar priešpriešinantys montažiniai sprendimai – tai autorių ironija ir sąmokslas su žiūrovais, ar tik tavo patirčių interpretacija.

Visai kitokia, nei buvo galima tikėtis (ypač lyginant su vakarine medžiotojų puota), – Tado Ivanausko zoologijos muziejaus taksidermistų „karalystė“, šviesi ir sterili. Savitą vietos sakralumo nuotaiką dar labiau sustiprina ką tik iškimšto paukščio palydėjimo ilgu koridoriumi kadrai. Ramų darbą sudrumsčia tik interesantės, prašančios padaryti tėvų prijaukinto barsuko iškamšą, skambutis (nežinia, ar stebėtojų sėkmė, ar kūrybinės grupės žingsnis). „Iš gyvo padaro!“ – pasibaisėjęs sako taksidermistas savo kolegai, ant grindų kemšančiam kažką jau negyvo.

„Akis, akis, akis!“ – aidi taksidermisto ir jo vaiko dialogas, kol tėvas į padarytos iškamšos akiduobę atsargiai klijuoja dirbtinę akį. Tai vienas ironiškų filmo motyvų (greta gyvybingiausios iškamšos pozos rinkimų) – ta nereginti stiklinė akis nebeturi nieko bendra su gyvybe, bet ką galvotume, jei visos iškamšos liktų „aklos“?

Su kiekvienu mažuoju filmo pasakojimu vis geriau atsiskleidžia režisierės keliami klausimai (į kuriuos atsakyti turės pats žiūrovas). Kodėl taip žavimės tikrovės iliuzija? Ar tai mirties, pabaigos baimė ir kartu noras suvaldyti tai, kas nepriklauso ir negali priklausyti nuo žmogaus? Ribą tarp realybės ir fantazijos (kartu gyvenimo ir mirties) nutrina scenos, kurios, atrodytų, įmanomos tik vaidybiniame kine – kimštų krokodilų medžioklė tikrame miške ar muziejuje staiga atgijusi lapė.

Ir kai galvoji, kad niekas nebenustebins – taksidermistų konkursą vainikuoja suomių palaikymo grupės šokėjų danse macabre prie stirnos nugalėtojos (negyvos, bet panašiausios į gyvą), skambant „Stand by Me“. Tik ar nepasiilgsime gyvenimo be iškamšų (nebūtinai gyvūnų)?