Čia buvo Saša

Jurga ir Tomas, matyt, yra tipiški jauni žmonės – jie myli vienas kitą, turi profesiją, pinigų, yra pakankamai savarankiški ir subrendę, kad priimtų sprendimus. Jie gyvena gražiuose namuose, kuriuos supa gamta, tad veikėjų aplinka kartais man priminė komercinėmis vadinamų lietuviškų komedijų interjerus ir eksterjerus iš serijos „padarykite mums gražiai“. Bet šiuo atveju tas išorinio pasaulio grožis sukuria atstumą tarp personažų ir tikrovės. Tai gal ir būtų didžiausias priekaištas operatoriui Feliksui Abrukauskui, nors jo kamera stengiasi tiksliai perteikti situacijų, į kurias pateks filmo veikėjai, dramatizmą. Kita vertus, tos situacijos kartais pernelyg konkrečios, kad atsirastų vietos niuansams. Filmo kūrėjai neskatina ieškoti paslėptų prasmių. Atvirkščiai, daro viską, kad jos būtų kuo aiškesnės. Jie nori, kad filmo žinia būtų suprasta, todėl toks konkretumas jiems svarbus ir reikalingas.

Jurga ir Tomas atvyksta į vaikų namus susitikti su mergaite Saša, kurią nutarė įsivaikinti. Tačiau vietoj mergaitės jie sutinka dvylikametį Sašą, kurio mama mirė, o tėvas atsisakė auginti ir atidavė į vaikų namus. Namų direktoriaus pavaduotoja, beveik šantažuodama būsimu atsiliepimu, įkalba atvykėlius paimti Sašą nors dienai. Jos užteks, kad suprastume Sašą ir kad Jurga su Tomu pakeistų nuomonę. Kol taip atsitiks, pamatysime ne vieną retrospektyvinį, Jurgos ir Tomo veiksmus ir jausmus paaiškinantį epizodą. Jie taps nuoroda žiūrovui, bandančiam suprasti nelinijinį filmo pasakojimą. Toks pasakojimo būdas gal ir apsunkina filmo suvokimą, bet padeda tiksliai formuluoti akcentus ir kurti specifišką filmo ritmą: nuosekliai papasakota „Čia buvo Saša“ istorija atrodytų didaktiškesnė.

Filmo kūrėjai neskuba teisti net epizodinių personažų: direktoriaus pavaduotoja nori, kad Saša nors trumpam išeitų iš vaikų namų, Jurgos senelė siekia apsaugoti anūkę nuo nelaimių, o Sašos tėvas tiesiog netiki, kad tai jo sūnus. Gal tų papildomų spalvų ir bruožų pristigo pagrindiniams veikėjams, nes jų santykių linija tampa įtikinamesnė tik tada, kai Saša atsiduria ligoninėje. Tada išgirsti Tomo monologą ir supranti, kad jis jaučiasi vienišas, nereikalingas, atstumtas, nes Jurga nesidalija savo skausmu. Bet ir Siurbytės temperamentingai vaidinama Jurga apibūdinama gana tiesmukai, nors scena, kur pramogų miške ji pagaliau nugali aukščio baimę, nuskamba metaforiškai. Vis dėlto pagrindinis herojus yra Saša, ir Jankauskas, kaip ir filme „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, dar kartą įrodo, kad moka ne tik dirbti su vaikais, bet ir juos supranta. Tiksliai perteikta Sašos neviltis, kūrybingumas, meilė nevykėliui tėvui, netikėjimas, kad gali būti įvaikintas, ir noras pasinaudoti situacija, kurioje atsidūrė Jurga su Tomu, įtikina. Markas Eimontas stebėtinai tiksliai perteikia ir sarkastišką nereikalingo vaiko požiūrį į pasaulį, ir jo tragediją.