Rūgštus miškas

Panašiai kalba ir žmonės, ateinantys į Juodkrantės kormoranų koloniją, režisierės Rugilės Barzdžiukaitės debiutiniame filme „Rūgštus miškas“. Beje, minėtas Hitchcocko filmas – viena dažniausiai kylančių asociacijų kormoranų stebėtojams. Ko gero, matant didžiulį nuo paukščių išmatose esančios rūgšties nudžiūvusių medžių plotą, apima panašus baimės, nerimo jausmas. Be to, abiejuose filmuose juk niekas iš tiesų ir nežino, nei iš kur ir kodėl čia atsirado tie paukščiai, gerai ar blogai, kad jie čia užklydo...

Užkopę į aukštai įrengtą kormoranų stebyklą filme užfiksuoti žmonės bene vienuolika kalbų paslėptiems mikrofonams išsako savo versijas, ką gi jie galvoja apie tuos paukščius, gera jie daro ar kenkia, apokaliptiški ar egzotiški vaizdai aplinkui. Pakalba ir apie kitką. Apie Gitlerio (taip taip, Gitlerio) būstinės legendą, apie vizas, politiką ir dar balažin apie ką. O dėl visko „kalti“ paukščiai – tamsiomis plunksnomis, kuoduoti, nedideli, kiek panašūs į antis, gyvenantys savo įprastinį gyvenimą.

Vieni stebyklos lankytojai pasiryžę imtis veiksmų ir „sutvarkyti“ tuos nenaudėlius: „aš juos tuoj iš orinio šautuvo “. Kiti įsijautę „čiulba“: „oi, tik pažiūrėk, kokie paukščiukai “. Tretiems, praktiškiesiems, gaila mariose ir tvenkiniuose kormoranų išgaudytos žuvies. Beveik visi turi „patikimas“, kažkur girdėtas kormoranų kilmės ir atsiradimo Juodkrantėje teorijas, dalijasi žiniomis apie jų gyvenimo būdą ir paplitimą. Tos pastabos ir susiklosčiusios situacijos kartais komiškos, kartais baisokos, kartais stebinančios. Tikras pasaulėžiūrų, politinių įsitikinimų, požiūrio į aplinką skerspjūvis. Visa tai režisierės ir jos bendraautorio Dovydo Korbos kamera stebi iš tolo, dažnai nematome net kalbančiųjų veidų. Į stebyklą pakilę žmonės ir atrodo labai tolimi, nereikšmingi paukščių pasauliui.

O į sparnuočius filmo kūrėjai įsižiūri iš arčiau ir atidžiau. Priartėja prie jų lizdų medžiuose. Fiksuoja paprastus ir aiškius kormoranų gyvenimo ritualus. Šie pasikeisdami peri kiaušinius, ieško maisto, dairosi, skrenda, klegena sava kalba, rodos, nekreipdami dėmesio į mūsų tauškalus. Mišką apgaubia naktis, viskas nurimsta, o paskui ir vėl išaušta diena. Sukasi gamtos ratas.

Kamera pakyla virš „rūgštaus miško“ ir sklendžia per neaprėpiamą jo didybę. Jo vaizdai filme tikrai stulbinantys. Jie ir gąsdina, ir pakeri. Šnara, ošia, girgžda – skleidžiasi miško garsai.

Filme pavyko užfiksuoti du tarsi nesusisiekiančius pasaulius. Amžinu ritmu judantis paukščių gyvenimas ir juos stebinčių žmonių tuštybė, kvailos ir lėkštos istorijos, pasakos apie (Gitlerio !) bunkerį ar dar balažin ką. Paukščiai žmonėms taip ir lieka neįspėjamos būtybės kaip ir Hitchcocko filme.

Tuos du pasaulius filme, rodos, susieja tik fejerverkai. Jie leidžiami siekiant nubaidyti nuo lizdų perinčius kormoranus. Tada atšąla jų kiaušiniai ir jaunikliai nebeišsirita. O gal ir ši teorija neteisinga... Tas susilietimo taškas irgi yra „nesusikalbėjimas“: žmonių pasaulyje fejerverkai skirti šventėms, paukščiams jie neša mirtį.

Tokią siurrealistinę filmo atmosferą kiek išsklaido pabaigoje kalbinama gamtininkė, kantriai aiškinanti, kad gamta nepriklauso tik žmogui ir nėra skirta tik jo praktiniams poreikiams tenkinti. O kormoranai, geri ar blogi, – tokia pat neatskiriama gamtos dalis, kaip ir kitos gyvybės formos. Reikalinga ir būtina.

Filme nėra užkadrinio balso, autorinių komentarų. Autorių pozicija tampa pati filme sukurta metafora – talpi, daug (nors gal nelabai giliai) sakanti apie žmonių santykį su gamta, požiūrį į mus supantį pasaulį. Filmas iškalbingai byloja, kaip, nepaisant visų pozityvių nuostatų, esame nutolę nuo gamtos, nekreipiame dėmesio į jos dėsnius ir tiesiog nebejaučiame / nebeatjaučiame jos. Kas žino, gal vieną dieną neapsikentę paukščiai vėl, kaip Hitchcocko filme, nežinia kodėl ims pulti žmones?

„Rūgščiame miške“ jauna režisierė įrodė sugebanti gerai suvaldyti filmo medžiagą ir, svarbiausia, nepamesti temos. Nors filmas suteikia plačias interpretavimo galimybes, aiškiai perskaitoma ir jo ištarmė. O dokumentinės įžvalgos sėkmingai dera su konceptualia idėja.