Second Hand

Prie rojaus vartų


Režisierius Arturas Jevdokimovas

Scenarijaus autoriai Arturas Jevdokimovas, Arūnas Matelis, Ramunė Rakauskaitė

Operatoriai Vytautas Rimkevičius, Eitvydas Doškus
Montuotoja Alina Stankevič
Kompozitorius Jokūbas Tulaba
Prodiuseriai Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė
2019, dokumentinis, 86 min.


Kažin, ar Lietuvoje atsirastų bent vienas miestas ar miestelis, kuriame nebūtų second hand parduotuvės ar savaitgalinio turgelio. Kur tik benuvažiuotum, akis užklius už ryškiaspalvių užrašų, informuojančių, kad šiandien „nauja siunta“ arba „akcija“. Nueisi į turgų – pasitiks daug išraiškingesnis vaizdas – po atviru dangum išstatytos kabyklos, į krūvas sumesti skudurai, išparduodami papigiai. Nieko tai jau nebestebina – nebent kokį neaiškiais keliais priklydusį užsienietį. Verslas iš antrų rankų klesti, nes, kaip sakoma, jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Kokiais keliais ir iš kur tos prekės atkeliauja, istorija dažniausiai nutyli. Jeigu ji ir papasakojama, tai dažniausiai su graudžia altruistiška gaidele. Atseit, dalis lėšų už parduotas prekes skiriama badaujantiems Afrikos vaikams ar kitiems nuskriaustiesiems. Tačiau dokumentiniame kine įdomiausia, kai matai ne paradinę, daugiau mažiau aiškią ir nuspėjamą vieno ar kito reiškinio pusę. Visai kas kita, kai realybė pamažu „lukštenama“, kaip toj senoj mįslėj, ir iki galo nežinai, ką gi surasi pramušęs ledą, o paskui – sidabrą?

Realybės paieškos Arturo Jevdokimovo filme „Second Hand“ prasideda trankiai, su sunkiojo metalo garsiniu arsenalu ir į dainininko vaidmenį įsijautusiu vilkiko vairuotoju. Nuo pat pirmųjų kadrų supranti, kad lietuvių dokumentiniam kinui būdingos poetikos ir meditatyvių filosofinių apmąstymų čia nebus. Režisierius daužo iliuzijas visomis prasmėmis: pasirinkta tema, turiniu ir forma. Griaudint mušamiesiems ir netikusį pasaulį su žemėmis sumaišyti žadančiam dainos tekstui, pro vilkiko langą pašėlusiu greičiu skrieja nykūs šiuolaikinės Europos peizažai, nusėti pabėgėlių palapinėmis. Jau pradedi galvoti, kad tai bus dar viena juosta apie pabėgėlius, bet ne – staigus režisūrinis viražas ir atsiduri Vilniaus stoties rajone, kur raudonai blykčioja ne kartą matytas užrašas, tapęs ir filmo pavadinimu. Čia užmenama dar viena mįslė, kuri labiau primena detektyvinę istoriją. Šėlstantis ritmas kiek aprimsta, nes lietuviai – vis dėlto ne riaušes keliantys ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais į išsvajotąjį rojų, Didžiąją Britaniją, bandantys patekti pabėgėliai.

Rojaus vartai jiems atsiveria kiek paprasčiau – nereikia tūnoti it laukiniams žvėrims, suvarytiems į aptvarus. Keli telefono skambučiai, ir kelialapis anapus Lamanšo jau yra. Darbas, atrodo, paprastas – mėtyti reklamines skrajutes su maišeliais į pašto dėžutes, o paskui – surinkti tuos maišelius, jau prikrautus padėvėtų rūbų. Schema puikiai veikia, nes kiekvienas britas per metus išmeta apie 40 kilogramų nebereikalingų drabužių, be to, skrajutėse nurodoma, kad jie renkami labdarai.

Būtent iš šios „labdaros“ lietuviai suka pelningą versliuką, kurio užkulisius Jevdokimovas palaipsniui ir atskleidžia. Informacijos, neretai šokiruojančios, susijusios su cinišku išnaudojimu, neaiškiais sandoriais, absurdišku valdininkų požiūriu, sužinai daug, bet ir vėl – negali sakyti, kad tai klasikinis tiriamosios dokumentikos filmas, ugdantis žiūrovų sąmoningumą. Vieną intrigą keičia kita, pačiais keisčiausiais būdais persipina svetur atsidūrusių žmonių likimai, išgyvenimo strategijos. Operatoriai Vytautas Rimkevičius ir Eitvydas Doškus fiksuoja uždarą ir neretai groteskišką sekendhendininkų pasaulį, balansuodami tarp virpančių, kreivų, nesufokusuotų, namie ar slapta kamera nufilmuotų ir, atvirkščiai, subtilių panoraminių vaizdų. Alinos Stankevič montažas taip pat trūkčioja ir šuoliuoja, tik retkarčiais leisdamas šiek tiek atsikvėpti ir sutelkti dėmesį į personažų mintis. Šis vaizdinis pankizmas – ne šiaip studentiškas žaidimas ieškant savitos kūrinio formos. Jis atspindi ir kameros akiratin savo ar ne savo noru patekusių žmonių vidinę būseną, kai turi suktis it voverė rate, kad tavo „laimikio“ nenugvelbtų konkurentai, kad neapmautų, galų gale – sumokėtų žadėtus pinigus. „Ką jūs galvojat, Anglijoj lengva, a ne? Jum dovanų vežk, vežk, tai jūs mums konservų atsiųskit, b**t“, – nevyniodama į vatą rėžia Sandra, kurios tiesumas ir temperamentas buvo tikra dovana filmo kūrėjams. Nors ji nori rasti kiek kitokį darbą ir su sekendhendininkų šutve mažai ką turi bendra, puikiai įsilieja į bendrą filmo kontekstą.

Juk „Second Hand“ – ne tik apie skudurų rinkimą ir pardavimą, apsimetus „Gelbėjimo armija“. Visų pirma, tai žmonės, su kuriais Jevdokimovas sugeba susigyventi, tapti jiems savas. Tuomet kažkaip labai natūraliai susidėlioja gyvybe pulsuojantys kasdienybės momentai, netikėti atsivėrimai. Žinoma, gal jų tiek ir nebūtų, jei ne Kęstas – savotiškas vedlys po klaidžius tautiečių verslo labirintus. Jo atvirumas ne mažesnis negu Sandros. Tik jis ne save visu gražumu demonstruoti siekia, bet išviešinti ir gal netgi legalizuoti ne itin švarų užsiėmimą, kai kam nešantį nemažą pelną. Kęstas yra nuolatiniame judėjime, nuolatiniame veiksme. Vis jam reikia ką nors parodyti, išgelbėti ar pačiam iš keblios padėties išsisukti. Filmavimo grupė juda kartu su juo, gal todėl į aplinką dažniausiai žvelgiama pro automobilio langą, nes tokia ir yra šio verslo specifika – pamatyti, surasti, pagriebti. Kartu tai prašalaičio žvilgsnis, kuris niekur ilgėliau neužkliūva, ypač jei nepamato to, ko ieško. Iš keistų, dviprasmiškų, dažnai vien savo gerove ir nauda besirūpinančių tipažų išsiskiria prancūzė Brigitte, kuri pasirodo tik epizodiškai, bet yra nepamainoma jungiamoji grandis, kurios dėka logiškai susidėlioja iš pirmo žvilgsnio nesusiję epizodai. Ji vienintelė eina į labdaros organizacijas norėdama padėti tiems, kuriems labiausiai to reikia – pabėgėliams. Ir mato juos kaip į bėdą pakliuvusius žmones, o ne neapykantos objektą. Ką bendra tai turi su lietuvių emigrantais? Šis klausimas lieka atviras. Bet atsakymą, manau, suras kiekvienas.