Partenonas

„Partenono“ atveju galima pasirinkti – arba įtempti regėjimą, protą, valią ir likti nieko nesupratus, arba įjungus naktinį matymą žengti į tamsą ir su malonumu nesigilinti, kas, kur ir kodėl vyksta, nes tokiu būdu šansų suprasti yra daugiau. Jeigu tik įmanoma, visad renkuosi pastarąjį būdą, taigi ir „Partenoną“ žiūrėjau kaip kūrinį, gimusį iš būsenos, kuri apima nusileidus sutemoms, išėjus į svetimą naktinį miestą, gyvenantį savo nesuprantamą gyvenimą, kur žmonės prieblandoje virsta neryškiais siluetais, kur ir pats gali įgauti naują tapatybę, ir niekas nesupras, ar ji tikra, ar suklastota.

Girdėjau, kad „Partenonas“ buvo filmuotas Odesoje, Stambule, Atėnuose; aš išvis įsivaizdavau, kad ekrane matau Sudaną (nes filmo pradžioje minimas Chartumas). Tačiau, prisiminus pavadinimą, gal iš tiesų teisingiausia būtų sakyti, kad filmas vyksta įsivaizduojamoje šventykloje – niokotoje, restauruotoje ir galiausiai modifikuotoje taip, kad ji įgijo keistų erdvinių savybių, neturinčių nieko bendra su įprasta topografija. Erdvę, kurioje glūdi slapta susisiekimo sistema, Jurgis Kunčinas kadaise vadino juodaisiais miesto kanalais. Tai seniesiems gyventojams, klajūnams, valkatoms žinomi pereinami kiemai, šalutiniai išėjimai, požeminiai keliai, padedantys greitai pradingti ar netikėtai išnirti norimoje vietoje. „Partenone“ juodieji kanalai nusidriekę per visą pasaulį: pravėrę duris, filmo veikėjai gali ne tik patekti į kitą gatvę, bet ir persikelti iš Graikijos į Ukrainą, o iš ten – į Afriką ir tokiu būdu patys persimainyti, tapti kitais žmonėmis.

Panašus principas galioja ir laikui, kuris filme yra tarsi supresuotas. Vieni laiko sluoksniai čia šviečia pro kitus: lengvai nepasakysi, ar veiksmai seka vienas po kito, ar tai, ką matome, yra kelios vieno gyvenimo versijos, ar išvis dalis įvykių klostosi kažkokiame siurrealistiniame atsarginiame laike. Vienos iš filmo veikėjų buveinėje, prigrūstoje įvairiausių daiktų, didžiąją lentynų dalį užima garso įrašų juostelės. Juostelėse įrašyti kitų veikėjų balsai, ir kai kurių jų pasakojimų fragmentus jau esame filme girdėję – lyg viskas, kas vyksta, jau būtų nutikę seniau ar nulemta iš anksto.

„Partenono“ personažai vieni kitų atžvilgiu tuo pat metu veikia ir kaip sąjungininkai, ir kaip priešininkai. Tai tamsus, brutalus vyrų pasaulis, o jis, kaip sakoma, ne moterų reikalas, taigi ta proga per daug ir negalvojau, ką konkrečiai filmo personažai veikia (teįsiminiau armėnų aukso kontrabandą). Kita vertus, gyvenimas pavojuje nuolat maksimaliai įtempus dėmesį yra labai paprastas. Kartais vyrui reikia moters, kartais – išsiaiškinti santykius su draugais ir priešais, sutvarkyti kažkokius reikalus. Tai ne visada pasiseka, ir veikėjui retsykiais suteikiama galimybė atsitraukti, – pamenu, Ernstas Jüngeris rašė, kad tokia taktika vadinama „statyti aukso tiltus“. O kartais tenka už viską sumokėti, neretai – aukščiausią kainą, nors prekė, už kurią mokama, gal nieko neverta. Tokia pasaulio tvarka primena Šarūno Barto filmus: abu režisieriai neabejingi, kaip aš vadinu, ekstremaliai kraštotyrai, kurią vykdo magiško sąstingio apimti protagonistai, aukštesnių galių išmesti į dykumą, stepę, karo zoną. O gal nežinomoje ir pavojingoje teritorijoje jie atsidūrė ir savo noru, kad kuo ilgiau ištęstų hipnotizuojančią baimės ir traukos būseną.

Tokiame prieblandos kine kaip šis labai svarbi tampa tikrų ir neprofesionalių aktorių įtaiga, balso tembras, žvilgsnio magnetizmas, judesių raiškumas. Taip pat – režisieriaus gebėjimas gerai jaustis ir mokėti veikti specifinėje stichijoje, kurioje vyrauja ne racionalus pradas, o intuicija, ritmo pojūtis, gebėjimas per visą filmą išlaikyti stiprią energiją. „Partenono“ energija silpsta, paslaptis gęsta, kai režisierius ima veikti pagal „dieninio“ kino principus ir bando pagrįsti veikėjų būsenas, tiesmukai kalbėti apie karą ir meilę, paviršutiniškais vaizdiniais jungti atskirus epizodus. Tačiau juk šis pritemdytas pasaulis naudojasi kitais prasmės ir energijos ištekliais, ir kai „Partenonui“ pavyksta prie jo prisijungti, tada filmas ir mūsų pasauliui suteikia papildomą juslinį matmenį bei galią. Iš tamsos išnyrančios senos skulptūrėlės, kaklo papuošalas, tamsi oda, vingiuojantys dūmai, rašaliniais debesimis užtrauktas dangus – tokie daiktai ir reiškiniai filme veikia kaip magnetai, pritraukiantys prasmę. Dienos šviesa jiems nereikalinga, tamsiam „Partenonui“ nušviesti visiškai užtenka ir vidinių šviesos šaltinių – padegamojo mišinio gatvėse, įtartinų užeigų neono ar ašmenų blyksnio.