Sutemose

Istoriniais archipelagais


Režisierius Šarūnas Bartas
Scenarijaus autoriai Šarūnas Bartas, Aušra Giedraitytė

Operatorius Eitvydas Doškus
Montažas Simon Birman, Alina Lu

Kompozitorius Jakub Rataj
Prodiuseriai Jurga Dikčiuvienė, Šarūnas Bartas, Janja Kralj
Vaidina Marius Povilas Elijas Martynenko, Arvydas Dapšys, Alina Žaliukaitė-Rama- nauskienė, Salvijus Trepulis, Erika Račkytė, Vita Šiaučiūnaitė, Rytis Saladžius,Valdas Virgailis
2019, vaidybinis, Lietuva, Prancūzija, Serbija, Čekija, Latvija, 120 min.
Studijos „Kinema“, „Kinoelektron“,
„Sirena Film“, „Biberche Productions“, „Terratreme Filmes“, „Mistrus Media“


Kyla įspūdis, kad kone kiekvienas kūrėjas šiuo metu jaučia pareigą ar impulsą sukurti istorinį filmą viena ar kita tema (nacionalinės premjeros vis dar laukia Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ ir Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“). Žinoma, pokaris, tapęs tikra ideologinės kovos arena, – dabar labiausiai aktualizuotas laikotarpis šalies istorijoje. Tai daug pasako apie mūsų karščiuojančią kolektyvinę istorinę sąmonę.

„Sutemose“ – pirmasis Šarūno Barto ilgai brandintas istorinis filmas, nes „Margiris“ apie Pilėnų tragediją taip ir neišvydo dienos šviesos. Nors toks filmas, manau, tikrai galėtų daug pasakyti apie savižudišką lietuvių mentalitetą. Žinoma, iš Barto negali tikėtis „nulaižyto“, tvarkingo konjunktūrinio filmo, kuris sudėliotų aiškią moralinių vertybių skalę, įtvirtintų politinam elitui parankią istorijos versiją. Nacionalinės mitologijos revizija „Sutemose“ irgi nepavadinsi.

Jau „Eurazijos aborigenas“ buvo naujas Barto kūrybos etapas. „Sutemose“, lyginant su ankstesne režisieriaus kūryba, yra kone „kietos“ dramaturgijos filmas. Kartu jis labiausiai lokalizuotas – jame nelieka režisieriui svarbaus kelionės motyvo. Tik Mariaus Povilo Elijo Martynenko Untė čia blaškosi tarp sodybos ir miško. O žvilgsnis vis labiau krypsta į viršų (filme ryškūs religiniai motyvai). Žinoma, ir šiame filme režisierius išlaiko sau būdingą braižą: dominuoja realizmas, persipynęs su simboliškumu, minimalistinė aktorių vaidyba (kaip visada, Bartas mieliau renkasi neprofesionalus, tad susidaro įspūdis, kad šie daugiau pozuoja nei vaidina), epizodiškumas, punktyriškumas, mąslus filmo ritmas; stambūs veido planai – statybinė filmo medžiaga, už dialogus čia iškalbingesni peizažai, mizanscenos. Juk, kaip yra sakęs pats Bartas, „žodžiai tik parazituoja vaizdus“.

1948-ieji, gili Lietuvos provincija, regis, net ir paties Dievo užmirštas kraštas (filmas prasideda kone sakraliu kadru, kuriame kamera pro medžius žiūri į sningantį dangų, tartum melstųsi). Bartas tikrai nepagražina to meto gyvenimo sąlygų ir nebando kurti idiliško kaimo vaizdelio. Atvirkščiai – čia vyrauja skurdas, apgriuvę vienkiemiai, vienoje filmo scenų pasirodys kaimo gyventojai – jų pajuodę, raukšlių išvagoti ir pavargę veidai išties iškalbingi. Dieną po apylinkes važinėja stribai, naktį pasirodo partizanai. Per vienos, valstiečio Jurgio Pliaugos šeimos istoriją Bartas preparuoja visą pokario laikotarpį ir kuria košmarišką, kone apokaliptinį jo peizažą, bandydamas parodyti istorinio laikotarpio komplikuotumą, ambivalentiškumą, traiškančias istorijos girnas.

Savotišku vedliu į šį pasaulį mums tampa Martynenko, filme demonstruojančio kone brechtiškos vaidybos ypatumus, Untė. Jo išplėstų akių personažas, klausinėjantis ir tarsi netyčia atsiduriantis įvykių epicentre, bandantis susivokti tuometinėje situacijoje, galų gale kankinamas abejonių dėl savo kilmės, tampa žiūrovo projekcija ekrane. Būtent jis filme užduoda esminius klausimus. Tačiau stipriausiai psichologizuotas ir atskleistas filme Arvydo Dapšio Jurgis Pliauga, kuriantis išties dramatišką portretą. Šį kanoninį lietuvių valstiečio, kaip apsukraus, įtaraus, bandančio išlaviruoti tarp kintančių valdžių, laikų, „kai visi kažko ieško“, tačiau turinčio savo aiškų moralinį pagrindą, vaidmenį Dapšys kuria tiesiog meistriškai, pasitelkęs platų ir ironijos, ir tragizmo spektrą. Scenarijaus autoriai (Bartas ir Aušra Giedraitytė) įveda ir dar vieną gana neįprastą lietuvių kinui nuskurdusios dvarininkaitės Elenos (puiki Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė) liniją. Ji tampa laike visiškai pasimetusio žmogaus simboliu. Kartu režisierius ir aktorė geba atskleisti išties žmogišką dramą. Gal taip Bartas bandė parodyti išnykusios kultūros likučius?

Kita svarbi filmo linija – po apylinkes besiblaškantys partizanai, primenantys mirtininkų būrį. Juos filme matome ne idealizmo ar kovos dvasios apimtus, naujomis švytinčiomis uniformomis (kaip Vytauto V. Landsbergio filme), o sušalusius, apskurusius, pavargusius, skaldomus vidinių nesutarimų, naiviai politikuojančius (regis, tik Salvijaus Trepulio vaidinamas diakonas geriau susivokia politinėse realijose) bei vykdančius savo „teismą“. Taip pat suvokiančius savo kovos beprasmiškumą, tačiau nebegalinčius grįžti į „normalų“ gyvenimą ir svajojančius tapti paukščiais. Bartas juos rodo „pakibusius“ tarp žemės ir dangaus. Realistiškus, apčiuopiamus, gyvus, o kartu – sustingusiose kompozicijose pasiruošusius kanonizacijai.

„Sutemose“ Bartas ne tik dar kartą įrodo savo profesinę meistrystę, bet ir per istorinio laikotarpio rekonstrukciją pasiūlo kritišką žvilgsnį į kolektyvinę istorinę atmintį, jos polinkį sakralizuoti, heroizuoti, praeitį vertinti per dabarties konjunktūros prizmę. Pilnakraujai filmo personažai, parodytas laikotarpio sudėtingumas ir autentikos siekis tampa savotiška antiteze ir oponuoja tiesmukoms ideologinėms klišėms.