Vanago portretas

Pasaka apie „tikrą lietuvį“


Režisierius ir scenarijaus autorius Vytautas V. Landsbergis

Operatorius Povilas Baltinas

Kompozitoriai Jonas Landsbergis, Vytautas Leistrumas
Vaidina Mantas Petravičius
2019, dokumentinis, 76 min.

Studija „A Propos“


Viena pompastiškiausių „Scanoramos“ premjerų buvo Vytauto V. Landsbergio „Vanago portretas“. Sausakimšoje salėje šalia įtakingų politikų, nuomonės formuotojų ir kariškių trūko tik Prezidento. Tyliai sau pamąsčiau, kad turbūt visai neblogai būti Landsbergiu. Žinoma, dar reikia pasirinkti tinkamą filmo temą – partizanus.

Regis, partizaninis pasipriešinimas dabar tapo „einamiausiu“ istoriniu laikotarpiu. Ne tik kine, bet ir visose įmanomose medijose. Ir turbūt viena kaltininkių – neapdairiai prisikalbėjusi Rūta Vanagaitė, tapusi atpirkimo ožiu. Ir pats V. V. Landsbergis teigė, kad būtent Adolfo Ramanausko-Vanago juodinimas pastaraisiais metais įkvėpė sukurti apie jį filmą, net padėkojo už inspiraciją Vanagaitei.

Dar 2014 m. recenzavau V. V. Landsbergio „Trispalvį“, kuris man priminė mokyklinę literatūrinę-muzikinę kompoziciją. „Vanago portretą“ galima būtų pavadinti kone taip pat – meniškumo prasme kūrėjas nė kiek nesubrendo. Tik ankstesniame filme herojai buvo įdomesni, o šio filmo herojus Vanagas neturi net tų trijų spalvų.

Anot režisieriaus, „filmas ne tiek apie patį Vanagą, kiek apie atmintį – ką mes išsinešame ir kas yra Adolfas Ramanauskas kartai, kuri nematė partizaninio karo“. Tad ne veltui filmas pradedamas nuo dabarties vaizdų, o užkadrinis paties Landsbergio literatūrinis balsas pradeda versti paslaptingos istorijos lapus. Dabartyje gyvena kūrybinių kančių draskomas Menininkas (Mantas Petravičius). Studijoje jis apsikabinėjęs molbertą Vanago nuotraukomis, o fone girdimos nuotrupos iš televizijos žinių apie partizaną. Taip prasideda ilgas ir kankinantis portreto kūrimas, taip prasideda ir filmas-pasaka.

V. V. Landsbergis prisipažino ilgai svarstęs ir apie meninę koncepciją, ir į kokią formą jį įvilkti, nes dabartinis laikas „reikalauja kažkokių kitų kanonų“. Jo dilema buvo „atrasti modernesnę kalbą ir kaip papasakoti tą Vanago istoriją, kad tai nebūtų tiesiog reportažai, kalbančios galvos ir kažkokie atsiminimai“. Regis, režisieriui to įgyvendinti nepavyko, mat kalbančių galvų buvo apstu. Tačiau tai savaime nėra blogai, tik labiausiai akį rėžė stilistinė eklektika: užkadriniam Landsbergiui skaitant Vanago prisiminimus, Menininkas blaškosi po vietas, kur, tikėtina, pabuvo ir pats partizanas. Taip ir konstruojamas pasakojimas: Menininko studija, kur tik klausydamasis žinių jis bando piešti, užkadrinis balsas ir blaškymasis bei kalbančios galvos, pažinojusios Vanagą. Rodos, Menininkui įkvėpimo šaltinis yra ne Vanago atsiminimai, o nuolat fone girdimos žinios, kurių metu atakuojama Rūta Vanagaitė ir nenuilstamai kalbama apie Vanago herojiškumą bei jo svarbą. Beje, Landsbergis, gal net pats to nenorėdamas, taip tirštai į vieną filmą sumontavęs žinių reportažų ištraukas, atskleidžia, kaip įkyriai medijos gali atakuoti individo pasąmonę ir formuoti vieną teisingą nuomonę bei stabų kultūrą.

Taip pat akivaizdu, kad V. V. Landsbergis Vanago prisiminimus panaudojo labai selektyviai. Dominuoja tik mintys apie dorovingumą, tyrą meilę ir atsidavimą, jos montuojamos su krikščioniška ikonografija: maldaknyge, bažnyčia, kryžiais, rūpintojėliais. Visa tai nepadeda susidaryti Vanago, kaip žmogaus, vaizdinio, veikiau atrodo tarsi būtų kuriamas lietuviškas Kristus. Nėra nė partizano priešistorės, „portretas“ dėliojamas iš fragmentiškų liudininkų pasakojimų ir žiniose nugirstų istorijų. Mylimoji ir žmona Birutė išvis pradingsta iš akiračio... Ir kam ji reikalinga – juk Vanagas (pasak jo paties memuarų) šventai ėjo tarnybines pareigas. Galiausiai įvyksta Menininko ir Vanago susiliejimas, kai pirmasis, aprengtas partizano uniforma, įsiropščia į pušį... O galutinis rezultatas – Vanago portretas – tik tuščiaviduris eskizas.

Regis, tokie patriotiškai nusiteikę kūrėjai kaip Landsbergis mano, kad be šleivai kreivai sukonstruotų stabukų sąmoninga visuomenė egzistuoti negali. Filmas privertė prisiminti ir Aurimo Švedo tekstą apie gyvenimą „apgultoje tvirtovėje“. Visuomenę privalu nuolat gąsdinti, kad tyko pavojus, ir kuriant didįjį pasakojimą konstruoti atitinkamą mentalitetą. Gynybinis klaustrofobiškas nacionalizmas bei jo sklaida visose medijose verčia gūžtis ir grįžti į dabarties bunkerius, nuolat būti kovinėje parengtyje ir gebėti atskirti, kas yra „tikras lietuvis“, o kas – lietuvių tautos priešas. Švedas tiksliai pastebi, kad tautinis tapatumas – tai vertybė par excellence. Tad vis gręžiamės į praeitį, kad ją saugotume, o ne kurtume. Tačiau, perfrazuojant Tomą Venclovą, ar tai nėra etninio lietuvio kompleksas, kai individas save suvokia tik kaip nekaltą auką arba didvyrišką kovotoją, o dažniausiai abu kartu?

Geriau jau jaunoji karta, į kurią taikėsi Landsbergis, skaitytų Mariaus Ivaškevičiaus „Žalius“. Knyga – apie tikrus žmones, o ne blizgantis patriotinis saldainis.