Kino juostų saugojimas
Naikinti negalima palikti: kur kablelį dės ministerija?
Naikinti negalima palikti: kur kablelį dės ministerija?
Vaida Kazlauskaitė baigė Menų istorijos, kritikos ir medijų studijas Vytauto Didžiojo universitete, dirbo su kino režisieriais Arūnu Mateliu, Ramune Rakauskaite, Olga Černovaite, Ramune Kudzmanaite, vedė kino edukacijos užsiėmimus vaikams, buvo kino festivalių „Šeršėliafam“ ir EDOX koordinatorė, socialinio kino projekto „Svečiuose – kinas“ vadovė.
Archyvaras Aleksas Gilaitis baigė Islandijos universitetą Reikjavike, gilino kino prezervacijos ir prezentacijos žinias magistro studijose Amsterdame, stažavosi Serbijos kino archyve – vienoje iš dešimties didžiausių tokio tipo institucijų pasaulyje. Prieš kelerius metus Gilaitis įkūrė ir sėkmingai vadovauja ankstyvojo kino festivaliui „Pirmoji banga“.
Kas vyksta UAB „Lietuvos kine“, kodėl suburta ekspertų grupė?
Aleksas Gilaitis: UAB „Lietuvos kinas“ – likviduojama įmonė. Paskutinis taškas turėjo būti padėtas 2019 m. gruodį, tačiau sprendimą pakoregavo klausimas dėl tūkstantinės bendrovei priklausančios kino juostų kolekcijos likimo. Likvidacija nukelta į 2020 metų spalį. Kad būtų patikslinta, kas sudaro kolekciją, prieš metus buvo pradėta ir neseniai užbaigta juostų inventorizacija: vyko techninės peržiūros, sudarinėjamas elektroninis katalogas su trumpais filmų aprašais. Turimų juostų archyvo dokumentavimas vykdomas „Lietuvos kino“ lėšomis, o procesas užtruko, nes aiškinamasi su Kultūros ministerija, kur filmai turėtų atsidurti, taip pat keliamas jau daug metų nesprendžiamas Nacionalinės filmotekos klausimas.
Vaida Kazlauskaitė: Pripažinsiu, apsaugines kaukes, darbines pirštines, dulkes, tūkstančius kino juostų net ėmiau sapnuoti. Pradėjome nuo inventorizacijos saugykloje, kartu su Aleksu ir Viktorija Akavickaite peržiūrėjome daugiau nei 60 tūkstančių filmų dėžučių, užrašėme visą išlikusią informaciją apie jose esančias juostas, trūkstant duomenų darėme technines peržiūras ir dabar sudarinėjame elektroninį katalogą. Dalyvavau visuose etapuose, nuo to „juodojo“ darbo archyvo šaltyje iki surašymo kompiuteryje. Taip pat koordinavau kino kritikių Živilės Pipinytės ir Neringos Kažukauskaitės ekspertinį darbą identifikuojant ir aprašant neatpažintus filmus. Svarbu paminėti, kad archyve yra juostų, kurios puikiai išsilaikė ir, įsigijus licencijas, jas būtų galima rodyti kad ir šiandien, bet žmonės tiesiog nežino, ką mes turime. Jaučiu poreikį supažindinti visuomenę su esama situacija, planuojame sutvarkytus filmų katalogus paskelbti viešai. Didžiumą planuotų techninių darbų jau baigėme, tačiau noriu pabrėžti, kad mokslinis, edukacinis darbas archyve dar laukia, jei atsiras politinės valios pasinaudoti kolekcijos potencialu.
Kokios juostos yra saugotinos, o kurioms šiuo metu gresia paskutinioji?
A. G.: Atidavus Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui (LCVA) lietuviškus filmus ir užsienio filmus, kuriuose vaidino lietuvių aktoriai, liks apie 12 tūkstančių filmų 35 mm juostoje. Iki šiol inventorizuoti tik trumpo metražo filmai 16 mm juostoje – jų yra apie tūkstantį. Pilno metražo 16 mm filmai kol kas neinventorizuoti, jų taip pat yra maždaug tūkstantis.
35 mm juostų būklė labai įvairi. Net tas juostas, kurios kažkiek pažeistos, vis dar galima žiūrėti. Spalvos gal pablukusios, bet filmą dar galima kokybiškai rodyti. Nespalvotų filmų kokybė daug geresnė. Pagrindinė „liga“ yra acto sindromas, kai dėl netinkamos temperatūros ir drėgmės juostos ima skilti, skleisti specifinį kvapą, jomis nebeįmanoma naudotis. Kolekcijoje yra gendančių juostų ir jas reikėtų atskirti nuo geriau išsilaikiusių, nes acto sindromas plinta kaip užkratas.
Aleksai, lankėtės ne viename Europos kino archyve, bendravote su patyrusiais archyvarais. Kaip kitos šalys renkasi saugoti / nesaugoti išlikusias juostas?
A. G.: Kiekviena šalis turi savo praktiką ir kino paveldo saugojimo politiką. Žinoma, ir skirtingas finansines galimybes – jei skiriama daugiau biudžeto lėšų, natūralu, kad šiame sektoriuje dirba daugiau profesionalų ir per kuriamą tradiciją formuojasi kitoks požiūris į kino paveldosaugą.
Mano nuomone, kurią galiu paremti kitų patirtimi ir išvadomis, didžiausia šiuo metu netinkamo požiūrio į kino saugojimą problema kyla iš to, kad orientuojamasi tik į nacionalinį kiną. Iškilus klausimams, susijusiems su pasaulinio kino paveldu, susiduriame su tuo, kad Lietuvoje iš viso nėra konkretaus instituto ar organizacijos, saugančios tokį paveldą. Neturime net įstatymų, kuriais galėtume remtis, ką daryti – saugoti, nesaugoti, jei saugoti, tai kur?
Kodėl iki šiol turime tokią didelę spragą paveldosaugos srityje?
A. G.: Priežastys tikriausiai gana aiškios – iki šiol gulėjusi niekieno neliečiama ir užmiršta, šiandien „Lietuvos kino“ kolekcija pristatoma viešam diskursui. Ir kadangi apie ją menkai žinota, nebuvo tikslo gilintis į jos išsaugojimo sąlygas. Galvojant apie filmotekos Lietuvoje steigimą, svarbu nepamiršti ir klausimo, kokią matome kino paveldosaugos politiką ateityje? Ne atskirus jos segmentus, o visą kompleksą.
V. K.: Mano galva, didžiausia problema ta, kad nėra principinių nuostatų, kurių nepaveiktų besikeičiantis politinis klimatas, asmeniniai interesai ar kiti iš šalies pučiantys vėjai. Nėra aiškių strateginių krypčių ir vientisos vizijos, kokį paveldą norime matyti po, tarkim, penkerių, penkiolikos metų. Tai atspindi ir jau daugelį metų linksniuojamas filmotekos įkūrimo klausimas, ir nežinojimas, ką veikti su „Lietuvos kino“ kolekcija, ir net noras nugriauti Panevėžio kino teatrą „Garsas“, o ne sugalvoti, kaip jį atnaujinti, įveiklinti, išsaugoti. Ignoruojama Lietuvos kino bendruomenės nuomonė, nesivarginama net paviršutiniškai paanalizuoti užsienio pavyzdžius, neatliekama situacijos analizė ir nekeliamas klausimas, ar Lietuvai reikia filmotekos, kokios būtų jos funkcijos. Pavyzdžiui, filmotekos projekte apie archyvavimo funkciją nebuvo užsiminta, tik įvardyta funkcija „saugoti nacionalinį kino paveldą“. Kitas klausimas, ką juo laikome? Kino įstatyme taip apibrėžiamas tik lietuvių autorių kurtas kinas. Tokiu atveju visa „Lietuvos kino“ užsienio filmų kolekcija su F. Fellini, A. Tarkovskio, K. Muratovos juostomis įstatymiškai net nelaikoma vertinga. Svarbiausias pasaulio filmotekų uždavinys – visapusiškai rūpintis kino paveldu. Iš to kyla ir restauravimo, skaitmeninimo, sklaidos ir daug kitų funkcijų, tačiau archyvo neturinti filmoteka užtrenkia sau duris į tarptautinę sklaidą. O pas mus labiau jaudinamasi, kur sukišti tiek daug filmų ir kaip būtų galima jų kiekį sumažinti.
Aleksai, nemažai laiko praleidote Serbijos archyve. Koks jo pobūdis?
A. G.: Serbijos atvejis kiek kitoks. Jis artimiausias Rusijos „Gosfilmofond“ archyvui, nes Serbijos kinoteka anksčiau kaupė visos Jugoslavijos kino paveldą. Jugoslavijai subyrėjus, Serbija vis dar turi didelę dalį kitų buvusių respublikų kino paveldo, bet taip pat archyvas saugo ir visus šalyje rodytus filmus – šiuo požiūriu tai primena „Lietuvos kiną“. Archyvas naudojamas ir dabar, nes tuo rūpinasi kinoteka. Ji yra FIAF (The International Federation of Film Archives) narė ir, naudodamasi FIAF narystės privilegijomis, rengia reguliarias senų filmų peržiūras. LCVA šiai federacijai nepriklauso. Galiu pasakyti tik tiek, kad filmotekoms, saugančioms ne tik nacionalinį kino paveldą, naikinti juostas todėl, kad jos nėra nacionalinės, švelniai tariant, gana netradicinis sprendimas. Tokia praktika nėra taikoma kino politiką turinčiose šalyse.
O kaimynai? Kokia situacija Latvijoje ir Estijoje? Gal yra būdų skatinti atsakingesnį požiūrį ir nedaryti skubotų sprendimų?
A. G.: Estų situacija kiek geresnė, jie, norėdami apeiti siaurą nacionalinio kino apibrėžimą ir išsaugoti kuo daugiau filmų, nacionaliniu paveldu laiko ir tuos filmus, kurie buvo subtitruoti estiškai. Latvių situacija panaši į mūsiškę. Problema posovietinio bloko šalyse ta, kad tokio dydžio kolekcijų kaip Lietuvoje net neliko, jos buvo arba sunaikintos (šalims atgavus nepriklausomybę ir norint nutraukti visus saitus su SSRS), arba išsibarstė nežinia kur. Gal ir į gera, kad tokio dydžio sovietinio kino „distribucinis“ archyvas LR kultūros ministerijos ar visos valstybės daug dešimtmečių liko nepastebėtas, nes iš laiko perspektyvos jau galime ir galbūt mokėsime vertinti tai, ko kitos valstybės dėl skubotų sprendimų jau visai nebeturi.
V. K.: Lenkų nacionalinė filmoteka irgi archyvuoja filmus, skaitmenina ir užsiima sklaida, bet taip pat rengia mokymus, specialius kursus. Studijuodamas savo dalyką universitete, gali pasirinkti ir Lenkijos kino istoriją, kuri taip pat užskaitoma kreditais. Taip studentų žinios praturtinamos archyvų studijomis. Lenkų filmoteka daro ir pilotinius projektus. Mano galva, labai vykęs pavyzdys – projektas „Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“ žemėlapis“, kuris padeda susipažinti su skirtingomis Varšuvos vietomis, užfiksuotomis seriale (mapadekalogu.pl). Dar vienas būdas paskatinti domėtis kino paveldosauga – įkurti fondą, kuris finansuotų visuomenei prieinamus projektus, susijusius su archyvų panaudojimu, ir pan. Žmonės skatinami fantazuoti, tyrinėti ir kurti, lygiai taip, kaip tai daroma su finansavimo priemonėmis „Kuriu Vilnių“, „Kurk Lietuvai“.
Jūsų nuomone, kokia turėtų būti filmoteka? Ko joje reikėtų labiausia?
A. G.: Sudėtingas klausimas, nes kiekvienoje šalyje filmoteka atlieka skirtingas funkcijas, priklausomai nuo to, kuo užsiima kitos su kinu susijusios institucijos. Lietuvai tikriausiai artimiausias būtų Slovėnijos pavyzdys, kur filmoteka buvo įkurta vėliausiai. Iš jos galima pasimokyti skirstyti pareigas ir atsakomybes. Pavyzdžiui, Centrinis valstybinis archyvas kaupia nacionalinį kiną, kaip ir dabar. Lietuvos kino centras atsakingas už filmų finansavimą ir sklaidą, užsienio lėšų pritraukimą etc. Filmoteka rūpinasi viso kino paveldo saugojimu, restauravimu, viešinimu. Trys kone autonomiški padaliniai, ir labai aišku, kas už ką atsakingas. Slovėnijos nacionalinis kino centras patikėjo kino paveldosaugą filmotekai (taip pat jie turi ir du muziejus, dvi kino sales, restauracijos skyrių, projektorių skyrių ir t. t.). Kino centras užsiima projektine veikla, finansavimu, viešinimu, sklaida, jų horizonte – nauji šalies filmai. Taip susiformuoja aiškios ribos, kuris sektorius už ką atsakingas. Jei ir pas mus galiausiai būtų steigiama filmoteka, svarbiausia būtų aiškiai identifikuoti, ko kitos organizacijos nedaro, ir nebijoti perduoti atsakomybę. Nesakau, kad tai geriausias variantas, bet jis atrodo artimiausias mūsų situacijai.
V. K.: Grįžtu prie to, kad nėra sisteminio požiūrio. Tam reikia laiko, kino paveldą kaip vertybę pradedame suvokti tik dabar.
Bet ar iš tikrųjų reikia saugoti viską?
V. K.: Sutikčiau, kad aklai visko kaupti nereikia, bet atranką gali daryti tada, kai turi iš ko rinktis ir nuodugniai susipažįsti su turima medžiaga. Ar saugoti dvidešimt „Velnio nuotakos“ kopijų? Ar visos kopijos identiškos? Gal skiriasi jų kokybė, gal trukmė, gal subtitrai ar dubliažas. Šis filmas jau restauruotas ir suskaitmenintas, tad jam pasisekė labiau nei kitiems. O kaip su tais, kurių turime vos po kelias kopijas, kaip su nepilnais filmais? Atsimenu, kai buvo nuspręsta likviduoti „Lietuvos kiną“, iš rimtas pareigas užimančių, sprendimų galią turinčių žmonių teko išgirsti, kad tame archyve nieko vertingo nėra, esą viskas dubliuota rusiškai, kopijos antrinės. Bet, pasirodo, yra ir filmų, kuriems arti šimto metų, ir uždraustų filmų, ir Lietuvoje žymių režisierių nufilmuotų kino koncertų, kurie buvo laikomi dingusiais Tai ne dalinis kaupimo metodikos, bet mano minėtas vientisos vizijos klausimas. Ne mažiau svarbu – galimybė naudotis saugoma medžiaga. Gerai, mes galime išgelbėti dalį filmų išveždami juos į LCVA, kur jie bus laikomi geresnėmis sąlygomis, tačiau kas iš to? Ar saugome tam, kad saugotume, ar tam, kad visuomenė galėtų tuo naudotis ir vertinti? Ar Lietuvoje yra poreikis tyrinėti kino paveldą, kino istoriją? Ar sukurtas poreikis ja domėtis? Ar tai lengvai pasiekiama? Svarbu, kad šiame etape matytume kryptį, tikslą.
O ko reikia vartotojams? Ar susidūrėte su konkrečiais archyvo panaudojimo atvejais?
V. K.: Vieniems archyvai visiškai nereikalingi, kitiems – aukso kasyklos. Inventorizuodami archyvą, radome ne tik daug filmų juostų, bet ir įvairios periodikos, nuotraukų iš filmavimo aikštelių, montažinių lapų, scenarijų ir pan. Didžioji tos medžiagos dalis neatrodė kam nors reikalinga. Kreipėmės raštu į pagrindines saugojimo institucijas. Ir likimas suvedė su Literatūros ir meno archyvu, kuris beveik viską paėmė nelyg didžiausią lobyną.
O kodėl iki šiol tokio bendradarbiavimo tarp kinui atstovaujančių institucijų nebuvo?
V. K.: Mano nuomone, visa tai – trinties tarp institucijų atspindys. Yra besibaigiančios kadencijos, artėjantys rinkimai, visokiausi asmeniniai, profesiniai interesai. Galbūt, kai nėra bendro tikslo ir vientiso paveikslo, visi išvardyti komponentai veikia skirtingomis kryptimis.
Grįžkime prie pačios filmotekos. Sausio viduryje vykusioje „Lietuvos kino“ inicijuotoje spaudos konferencijoje direktorius Arūnas Stoškus minėjo, kad filmotekai tiktų ir esamas pastatas Ozo gatvėje. Ar pritartumėte tokiam siūlymui?
A. G.: Kaip sakė direktorius, o man jo atsakymas patiko, šis pastatas tinkamas jau vien „ūkiškais“ sumetimais. Manau, tai būtų geras variantas žinant, kaip vyksta politiniai sprendimai, kiek tai užtrunka ir kiek kainuotų naujas pastatas, perkamas iš valstybės biudžeto lėšų. O šis pastatas yra valstybės, geroje vietoje, su kinu susijusi visa jo istorija. Aišku, jis senas, jį reikia renovuoti, bet juo jau disponuojama, ir tai – pirmas žingsnis. Čia yra ir kelios filmų peržiūrų salės bei archyvinėms juostoms demonstruoti tinkami projektoriai. Filmotekose ir archyvinėse kino salėse privalu turėti du projektorius, nes klijuoti archyvines juostas draudžiama. Vilniuje tebeveikiančiose 35 mm kino salėse tokio atitikmens nėra, visur kitur „lėkštės“, ant kurių į vieną ritę suklijuoti filmai sukasi nuo pradžios iki galo neperjunginėjant iš vieno projektoriaus į kitą. Lietuvoje archyvines kino juostas, kiek žinau, dar galima rodyti tik Panevėžio „Garso“ kino teatre.
Kalbėjosi Brigita Kulbytė
