Izaokas

Atskaitos tašku savo debiutinį vaidybinį ilgametražį filmą pristačiusiam režisieriui Jurgiui Matulevičiui tapo Antano Škėmos apysaka „Izaokas“. Tačiau filmas – ne ekranizacija, o, neabejotinai, režisieriaus ir scenaristės Saulės Bliuvaitės autorinis kūrinys. Filmo kūrėjai į kino ekraną perkelia Škėmos iškeltus kaltės, keršto, buvimo laisvam postulatus, ir juos, kaip ir istorinę laiko realybę, perleidžia per savo interpretacijos prizmę. Tiesa, Škėmai skirti inkliuzai išlieka – jo, kaip filmo herojų draugo, pavardė nuskamba lemtinguose dialoguose, o akylesnis žiūrovas spės pamatyti ir fotomontažą, kuriame Škėma atsiduria greta Gedimino Gutausko (Dainius Gavenonis).

Nors filmas iš tiesų paliečia Holokausto temą ir konkrečiai – „Lietūkio“ garažo žudynes, siužetą marginalizuoja sovietinės traumos naratyvas (galbūt pakankamai sunku pripažinti, kad tauta buvo ne vien auka). Filmo kūrėjams svarbu ne žaisti istorinės tiesos ieškotojus, jiems rūpi nusikaltimo (nepriklausomai nuo to, kokios tautybės žmogus atsiduria taikinyje) psichologija, taip pat – susitaikymo su praeitimi ir trauminės patirties temos, kurios istorinių įvykių fone atskleidžiamos per asmeninę vieno žmogaus – Andriaus Gluosnio – tragediją. Tokių Gluosnių, ką besakytum, buvo ir yra daug.

„Izaoko“ veiksmas vyksta 7-ojo dešimtmečio Vilniuje, praėjus dvidešimčiai metų po lemtingų įvykių, matytų pirmojoje filmo scenoje. Į Lietuvą iš JAV statyti filmo apie „Lietūkio“ žudynes ir žydą Izaoką sugrįžta kino režisierius Gediminas Gutauskas. Matulevičius preciziškai atkuria to meto atmosferą. Parodomasis Gutausko sutikimas su tautiniais drabužiais pasipuošusiomis merginomis, duona, muzika ir ąžuolo lapų vainikais, o vėliau per radiją girdimi iškilmingos intonacijos reportažai primena, kaip tuo metu sukosi propagandos mašina – visi supranta situacijos absurdiškumą, tačiau dalyvauja spektaklyje. Nes gražus fasadas reiškia laimingą gyvenimą socialistinėje respublikoje. Į uostamiestį tuo pat metu skubantis KGB majoras Kazimieras Petkevičius (Martynas Nedzinskas) primena paslėptą šio „parodomojo“ pasaulio pusę. Šaltojo karo laikotarpiui būdinga sekimo, paranojos, tarpusavio nepasitikėjimo jausena, pradėta vystyti dar Jurgio Matulevičiaus trumpametražiame filme „Tardytojas“, išplėtojama „Izaoke“. Gutauskas, kaip „nepatikimas elementas“, prižiūrimas nuo pirmosios atvykimo minutės – sekamas kiekvienas jo žingsnis ir klausomasi kiekvieno pokalbio. Jo kuriamo filmo tema po truputį tampa paties majoro Petkevičiaus manija: užsidegęs išsiaiškinti, kaip Gutauskas susijęs su „Lietūkio“ tragedija, jis pamažu į pražūtį ima stumti ne tik save, bet ir kitus šios seniai įvykusios istorijos dalyvius. Petkevičiaus siužeto linija primena, kad pakeičiami visi – savarankiškus sprendimus priimančių individų režimui nereikia, reikia aklai paklūstančiųjų. Tokių kaip Gluosnis.

Pagrindinis filmo konfliktas gula ant Andriaus Gluosnio pečių, tačiau filme sunku jį pavadinti protagonistu. Kažkuria prasme jis net antipatiškas veikėjas – prisitaikėlis, puikiai pritampantis prie abiejų režimų ir vykdantis jų paliepimus: net ir tada, kai garaže su Izaoku lieka vienas, jis pasirenka ne pabėgti, o vykdyti įsakymą. Praėjus dviem dešimtmečiams Gluosnis bendradarbiauja su KGB – nieko neįtariantis majoras jį laiko patikimu darbuotoju. Nevienareikšmiški abu personažai: ir svetimu talentu prisidengusio režisieriaus Gutausko, ir majoro Petkevičiaus, viena vertus – apsėsto minties išsiaiškinti istorinį teisingumą, kita vertus – tarnaujančio luošinančiam režimui. Keliantys ir gailestį, ir kartu pasibjaurėjimą, ekrane sukurti šių veikėjų portretai leidžia pamatyti tikrus savo laiko žmones ir jų komplikuotus likimus, o ne plakatiškus gėrio ir blogio prototipus.

Lyg atsvara Gluosnio erdvei – tamsiai, net neurotiškai – atsiranda menininkų pasaulis, taip retai matomas lietuvių kine. Aplink jį, Gutauskui statant savo filmą, sukasi dalis veiksmo. Atrodo, „Izaoko“ kūrėjams, sąmoningai pasirinkusiems vieną filmo veikėją paversti režisieriumi, svarbu atskleisti šį pasaulį kaip neatsiejamą savo laikmečio dalį: autentišką, gyvybingą, savotišką inteligentų, bohemos ir laisvės oazę (net jei jis akylai sekamas; o ir filme majoras skaito visus scenarijus). Galbūt todėl, kaip dedikacija profesijai, kadre vis atsiranda ir „autentiški“ personažai – tikri savo srities kino darbuotojai.

Gluosnis užsidirba fotografuodamas nusikaltimų scenas ir lavonus – lyg praeities vaizdai nenorėtų jo paleisti (o gal ir Gluosnis – praeities) ir jo kasdienybėje naujomis formomis atgimtų vis iš naujo. Tai pasaulis, iš kurio nepabėgama, kad ir kaip Gluosnis norėtų, ir į kurį nesugrįžtama, net jei Gutauskas ir bandė. Net į jų gyvenimą įsiterpiantis santykių trikampis tarp Gluosnio, jo žmonos Elenos (Severija Janušauskaitė) ir jos buvusio mylimojo Gutausko pernelyg trapus, kad ką nors pakeistų bent vieno jų gyvenime, todėl, jiems bandant laikytis vienas kito, ekrane pamatysime ne aistrą, o veikiau desperaciją ir nusivylimą. Su vidine Gluosnio būsena rezonuoja ir neįprastas filmo spalvinis sprendimas – vidurinė iš trijų filmo dalių yra spalvota. Filmas prasideda kaip nespalvotas po praeities šešėlius besikapanojančio Gluosnio pasakojimas, o atsiradusi spalva simbolizuoja veikėjams įsižiebusią viltį. Ir, lyg užburtam ratui apsisukus, vaizdui vėl nusidažius monochromu, tampa aišku, jog išeities čia nėra ir negali būti. Simboliškas spalvos grįžimas leidžia užduoti paskutinį klausimą – ar Gluosnis pagaliau laisvas?