Kelionė į tikrą kiną

„ODISĖJA72“ 2021 filmų kūrimo festivalis

„Posėdis“
„Posėdis“

Penktus metus Lietuvoje rengiamas trumpametražių filmų konkursas „ODISĖJA72“ kelia užduotį per tris paras sukurti kino kūrinį, atitinkantį tam tikrus reikalavimus. Papasakoti gerą istoriją naudojant trumpą metražą sudėtinga, o dar sumaniai pasitelkti nurodytą frazę, apibrėžtą rekvizitą ar pageidaujamą kino žanrą įkandama ne kiekvienam.

Per apdovanojimų ceremoniją komisijos narys režisierius Saulius Baradinskas sakė: „Aš linkiu, kad šita kelionė materializuotųsi vieną dieną į tikrąjį kiną, kuris bus rodomas pasauliniuose festivaliuose, taip pat ir čia.“ Tokiu būdu buvo netyčia pasakyta, kad tai, dėl ko čia susirinkome, nėra tikras kinas. Baradinskas tikriausiai nenorėjo sumenkinti dalyvių, bet puse lūpų pasakyta mintis teisinga. Per 72 valandas galima sugalvoti idėją, nufilmuoti vieną gerą sceną ar nuveikti dar kokią nors užduotį. 72 valandų nepakanka, kad be biudžeto atsiradęs trumpametražis filmas galėtų lygiuotis į be tokių apribojimų sukurtus trumpametražius. Todėl žiūrėdami „ODISĖJA72“ darbus privalome atlaidžiai vertinti kūrinius jų kontekste. Spalio 1 d. konkurso komisija paskelbė šešių nominacijų nugalėtojus, o atrinktų filmų peržiūra šiuo metu prieinama LRT portalo mediatekoje.

 

Perspektyviausios kūrybinės grupės titulą iškovojo „Aikštelės asistentai“ su filmu „Epopėja72“. Darbą galima įvardyti kaip mockumentary pavyzdį, atskleidžiantį trumpametražių filmų konkurso užkulisius. Darbas primena Manto Bartuševičiaus „YouTube“ kuriamus skečus, taip pat Tado Vidmanto filmų seriją „Gautas iškvietimas“ (2016), Simono Aškelavičiaus komediją „Poilsiautojai: Pavydo žaidynės“ (2017). Televizijos serialo „Biuras“ („The Office“) pseudodokumentikos stilistika šiandien jau daug kur matyta ir gerai pažįstama, nors mockumentary gali turėti ne vieną formą. Pavyzdžiui, Christopheris Guestas ne vienus metus kuria jos antitezę, savaip subtilią komediją. Ko gero, subtilumas ir trumpas metražas nėra lengvai suderinami, todėl „Aikštelės asistentai“ siekė būti ryškūs ir į šešias minutes sukišo daug veiksmo. Reikia pripažinti, kad tai padaryta neblogai: operatoriaus darbas, montažas, scenarijus atitinka žanro formulę. Galbūt pasakojimui būtų nepakenkę daugiau nenuspėjamumo, nes iš visų vaizduojamų veikėjų susidomėjimą kelia tik Klevinskų šeima.

 

Komisijos nuomone, originaliausiai užduotį įgyvendino kūrybinė grupė MARANATHA. Komedija su miuziklo elementais „Gykas“ pasakoja apie moksliuką pastumdėlį, kuris klube susižavi mergina ir ryžtasi apginti ją nuo niekšo. Pagyrimo nusipelno įtaigią atmosferą kūrę kompozitoriai, aikštelės ir šviesų dailininkai. Įtaigus čia ir pagrindinį vaidmenį atlikęs Karolis Legenis. Deja, lyčių standartų šis filmas negriauna: atomazga teigia, kad jautrus vyras yra silpnas, o moteris prilyginama daiktui.

 

Apdovanojimas už geriausią operatoriaus darbą atiteko „Selcouth Productions“ kūriniui „Ego“. Filmas nuo pat pirmų sekundžių suintriguoja film noir žanrą imituojančia dvasia, nespalvotu vaizdu, šviesos ir šešėlių žaismu. Dėmesį nuo šių dalykų atitraukia tik prastas įgarsinimas ir prailgstantis siužetas. Jame pasakojama apie šlovės spinduliuose besimaudančią garsenybę, kamuojamą vidinio balso.

 

Mėgėjišką estetiką pasirinkę „Elektrášviesa“ buvo apdovanoti už geriausią montažą. Filmas „Judesys“ – vienas iš labiausiai eksperimentinių šiame konkurse. Montažas išties pateikia netradicinių sprendimų. Pagyrimo vertas ir kameros operatorius už įdomius kameros rakursus. Filmas tamsus, mistiškas, kelia daug klausimų. Du veikėjai naktį lietuje vaikšto tarp daugiabučių kiemų ir klausia vienas kito: kodėl reikia eiti, kodėl ne stovėti? Galbūt tai alegorinis pasakojimas apie gyvenimo beprasmybę. O jeigu ne, galbūt autoriai, referuodami į konkurso pavadinimą, pasakoja apie du apsirūkiusius jaunuolius, 72 valandas klaidžiojančius po miegamąjį rajoną.

 

Už geriausią aktorinį pasirodymą apdovanotas Kristupas Gylys dar viename mockumentary bandyme „Taurus gyvenimas“. Komanda „Focus Divisions“ nusprendė eiti kiek kitokiu pseudodokumentikos keliu nei anksčiau aptarti „Aikštelės asistentai“. Čia tempas lėtesnis, juokeliai retesni, pasakojimas vystomas interviu forma. „Taurus gyvenimas“ remiasi Kristupo Gylio gebėjimu atskleisti milijonieriaus sėkmės istoriją. Sakoma, kad aktoriaus sėkmė priklauso nuo režisieriaus, tad galbūt dalis šio įvertinimo atitenka filmo režisieriui ir prodiuseriui Juozapui Mikulėnui.

 

Geriausiu filmu pripažintas komandos „Goreella“ darbas „Detektyvas Riedlentininkas“. Stilingumo šiam kūriniui netrūksta: gerai išnaudotos filmavimo lokacijos, charakteringi veikėjai, pasakojimą papildantis garso takelis ir mielumu pavergiantis šuo Renzo. Geriausio filmo kategorija tarsi turėtų sujungti kitas penkias, šią kūrybinę grupę išties galima vadinti originalia, perspektyvia, tvarkingai montuojančia. Galbūt aktoriniai pasirodymai šiame filme neblizga, bet tai ir nėra esminis dalykas, nes darbas išsiskiria režisieriaus vizija. Tiesa, režisierius Mantas Narkevičius ir pernai bandė laimę „ODISĖJA72“ konkurse su savo pirmuoju trumpametražiu filmu „Uber-man“, nepatekusiu į konkursinių filmų sąrašą. Tuomet buvo surengta „ILIADA73“ – komisijai neįtikusių „ODISĖJA72“ filmų peržiūra. Smagu matyti, kad nepasisekimas šių kūrėjų neatgrasė ir per metus iš autsaiderių jie tapo laureatais.

 

„ODISĖJA72“ geriausio filmo nugalėtojai laimėjo ne automobilį ar mikrobangų krosnelę. Geriausio filmo titulas savaime yra svarbiausias prizas, bet organizatoriai – videoagentūra „TURBO“ – dar pridėjo investicijų į ateitį. Tarp jų – 6000 eurų vertės profesionalios filmavimo bei apšvietimo technikos paketas dviejų pamainų filmavimui su reikalingu aptarnaujančiu personalu, „Dansu“ koprodiusavimo paslaugos, „DROPAUDIO“ garso įrašų studijos paslaugos, mokymai tarptautinėje mokymų platformoje „Masterclass“.

 

Nors komisija apdovanojo tik šešis iš 35 atrinktų filmų, paminėjimo nusipelno ir kai kurie neapdovanotieji. Profesionalumo nestinga komandos „Ayran Plius Aštru“ filmui „Penktadienis ir pabaisa“ ir „Kino Industrija Jų Nekenčia“ darbui „Lašas jūroj“. Pakankamai profesionalus ir „Jono Baranausko Jubiliejinio Koncerto“ darbas „Jonas Baranauskas“ su, mano nuomone, geriausia vaidyba konkurse. Už įdomų filmo „Super Normalus“ scenarijų galima pasveikinti komandą „Lunatikai“, o už įdomią režisūrą filme „Vakar buvau“ – „Klevo lapus“. Kūrybinės grupės „Chebra gaudo bebrą“ eksperimentinis kūrinys „Oksitocinas“ įsimena ne tik dėl garso takelio, bet ir dėl apdovanojimo verto montažo. O „Yellow Line Films“ filmas „Epizodai“ galėjo laimėti ir geriausio filmo kategorijoje.

 

Einant į kalnus išbandoma draugystė, o „ODISĖJOJE72“ galima išbandyti kūrybinės grupės stabilumą, – juk ne kiekviena komanda per 72 valandas gali sukurti dėmesio vertą trumpametražį filmą. Tai nuostabi terpė kino kūrėjams semtis patirties ir atrasti bendraminčių. Vis dėlto silpniausia šiuose darbuose – dramaturgija: jaunieji kūrėjai susitvarko su techniniais uždaviniais, tačiau pakankamas scenarijaus ar režisūros lygis „ODISĖJA72“ konkurse yra retas. Šiemet bene visi kūrėjai stengėsi prajuokinti publiką, ir toks ne itin rimtas požiūris į save ir konkursą atitinka „ODISĖJOS72“ esmę – turbūt tai tiesiog proga gerai praleisti laiką.