Žmonės, kuriuos pažįstam

Audrai pasibaigus


Režisierius Tomas Smulkis
Scenarijaus autoriai Birutė Kapustinskaitė, Tomas Smulkis

Operatorius Vytautas Plukas

Montuotoja Ieva Veiverytė

Kompozitorė Lina Lapelytė
Prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė
Vaidina Gabija Jaraminaitė, Milda Noreikaitė, Arūnas Sakalauskas, Paulius Markevičius, Juozas Budraitis
2020, vaidybinis, 90 min. Studija „Just A moment“


Vilnius ne veltui turėjo būti vienu iš pagrindinių filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ herojų – ne taip dažnai lietuvių kine tenka matyti miesto erdves, kurios veikėjams būtų ne tik fonas. Operatoriaus Vytauto Pluko kameros akies „pagautas“ miestas filme – kone antropomorfiškas, besiplečiantis, nuolat keičiamas, naujinamas ir spraudžiamas į rėmus, regis, alsuojantis jau sunkiai pakeliamu vasaros karščiu ir belaukiantis audros, kuri viską nuplaus. Tada kuriam laikui viskas sustos, o rytoj, jei ir nepavyks išsilaisvinti, bus galima pabandyti pradėti iš naujo. Lygiai kaip ir trims filmo veikėjams (ketvirtas – minty), kurių keturias dienas trunkančios mažosios istorijos palengva skleidžiasi filme. Jas sujungia nematomas (tačiau girdimas) miesto stebėtojas Anatolijus ir, žinoma, pats miestas, kurio gatvėmis galbūt niekada net nesusitikdami vaikšto pagrindiniai filmo veikėjai.

Justė (Milda Noreikaitė) kartu su savo vaikinu Pauliumi (Paulius Markevičius) dirba pagalbos telefonu linijoje. Atrodo, kad Justė įsisukusi rate, kur viskas iš anksto nuspręsta – naujos statybos daugiabučių rajone net laukia Pauliaus tėvų siūlomas naujas būstas („su vaikų žaidimų aikštele“, džiaugiasi jie). Patiriami Justės išgyvenimai netrukus virsta erzuliu – ne tokia kava, ne taip atlenkti vaikino džinsai, ne tas rajonas. Jos jausmai – baimė dėl galimai artėjančių pokyčių ar, priešingai, pyktis dėl nesugebėjimo pačiai pakeisti savo gyvenimą, – žiūrovui liks atviras klausimas.

 

Į pagalbos liniją Justei skambina ir Anatolijus – tas, kurio akimis mes ir matome Vilnių. Mes taip ir nesužinosime, kas jis ir kokie jo elgesio motyvai. Galbūt tik dar vienas „žmogus, kurį pažįstame“, o galbūt (čia kaltas ir kiek teatrališkas tonas, ir virš realybės pakilusi jo būtis – tarsi sklęstų) miesto ir veikėjų emocijų personifikacija – ta, kuri filmo finale sukels audrą, tokią pat simbolišką kaip ir jis pats. Tačiau su likusiais filmo veikėjais Anatolijus tik prasilenkia, o jo ryšys su Juste filme kitoks. Atrodo, kad schematiškus pagalbos linijos pokalbių algoritmus (kuriuos puikiai pademonstruoja dėl nutrūkusio ryšio pykstančio skambintojo epizodas) jų pokalbiuose ima keisti merginos smalsumas, o bendravimas tampa vis asmeniškesnis – anoniminis balsas kitame laido gale kviečia Justę stebėti miestą ir į jį pasinerti: įsiklausyti, patirti, gyventi – ar tai būtų gražiausia miesto panorama (net jei tokios upės krantinėje nėra, kas trukdo ieškoti?), ar kregždės, žemai skraidančios prieš audrą, ar koncertas ant namo stogo. Galbūt todėl finalinis Anatolijaus pasirinkimas tampa ir savotišku lūžiu Justės gyvenime.

 

Antrasis filmo veikėjas – mokytojas Vytas (Arūnas Sakalauskas). Po kelių santuokoje praleistų dešimtmečių vieną dieną jis, nieko nepaaiškinęs, nusprendžia palikti žmoną ir paauglį sūnų. Čia ir vėl grįžtame į erdvę ir jos santykį su filmo veikėjų jausena – palikęs šeimos namus Vytas nakvoja mokykloje, kurioje ima virsti „nematomu“ gyventoju, o galų gale nekilnojamojo turto brokeris jam pasiūlo būstą naujos statybos name. Tokį kaip daugelis kitų (ir niekuo nepanašų į tą, kuriame gyveno su šeima) – baltą, sterilų, be praeities, net čiužinys naujas, tarsi pabėgęs ir viską nubraukęs Vytas galėtų sukurti save iš naujo.

 

Ironiška, kad lygiai tokį pat sprendimą savo lankomam klientui siūlo ir interjero dizainerė Goda (Gabija Jaraminaitė). Senyvas žmogus (Juozas Budraitis) nenori atsisveikinti su praeitimi – nemoderniu butu, kuriame gyvenimą kūrė kartu su žmona. Tačiau Goda įsitikinusi, kad būtent erdvių unifikacija ir visko, kas individualu, atsisakymas veda į sėkmingus pokyčius. Ji net nesistengia suprasti (ar atjausti) praeitį pasirinkusio kliento, už kurio būsto remontą „jau sumokėta“. Pati gyvenanti tokioje beveidėje erdvėje, Goda tarsi nesąmoningai renkasi nė akimirką nebūti su savimi, nes jai tai geriau nei skausmas, kurį neišvengiamai atneš savęs pažinimas. Sterilų Godos pasaulį trumpam sujaukia nepažįstamasis, kuriam jos sesuo pasiūlė apsistoti jos namuose. Nors jie taip ir nesusitiks, ir viskas, ką matysime, bus vyro batai, rūbai ar lagaminas, netikėtas vizitas Godai pagaliau leis pažvelgti į veidrodį ir suprasti savo vienatvę.

 

Režisierius Tomas Smulkis su scenarijaus bendraautore Birute Kapustinskaite, regis, sąmoningai kuria tik savo veikėjų škicus. Jie daug nepasakos apie save, nesužinosime ir papildomų jų asmeninio gyvenimo detalių, nerasime net ir užuominų to, kuo po audros pavirs jų mažosios istorijos. Istorijos, kurios, gal kiek kitaip, iš tiesų gali nutikti (ir, matyt, diena iš dienos nutinka) kiekvienam – tau, draugui ar praeiviui. Ir filmo kūrėjams svarbiau ne kurti dramatišką filmo fabulą su išraiškingais konfliktais, vidiniais ar išoriniais, ar teikti apibendrinimus žiūrovui, o atsitraukus stebėti pokyčius, nors ir nejaučiamai, tačiau neišvengiamai ateinančius į filmo veikėjų vidinį pasaulį, atpažinti juos ir kartu išgyventi. Tad ir nebylios pauzės kamerai stebint aplinką daugeliu atvejų svarbesnės nei žodžiai – tai ir irkluotojų kūnai, kuriuos akimis palydi krantinėje sėdintis Vytas, ir išretinta, šalta būsto erdvė, kurios centre staiga atsiduria vieniša Goda, ir liūtis, pagaliau leidusi prasiveržti Justės emocijoms.

 

Filmo pabaiga, toji, kuri po audros, lieka atvira interpretacijoms. Galima tik spėlioti, kas filmo veikėjų laukia toliau – Vyto, rytą pasitinkančio balkone su sūnumi, ar Justės, švelniai glostančios miegantį Paulių: susitaikymas su savimi, pokytis ar bent jo viltis, o gal – grįžimas į pradinį tašką, kur jų istorija vis kartosis iki vienokios ar kitokios pabaigos? O gal filmo kūrėjai tiesiog primena, kad tai – žmonės, kuriuos pažįstame, ir toji „lemtinga“ audra, turėjusi apversti viską aukštyn kojomis, kaip būna tik filmuose, tėra mažas jų kasdienybės mirksnis. Nebūtinai nereikšmingas.