Auksinis flakonas

Filmas prasideda vieno herojų lingavimu tamsioje tarpuvartėje. Statiškame kadre skambant operos muzikai, figūra juda tai pirmyn, tai atgal, dingsta už matomumo ribų ir į jas grįžta. Nežinia – negali apsispręsti ar tiesiog nebesuvokia, ką daro ir ko nori. Netrukus veiksmas perkelia į tos keistos šeimos – dviejų vyrų ir dviejų moterų – butą. Apšnerkštą, tamsų, slogų, pilną rakandų ir cigarečių dūmų. Regis, gali užuosti tvyrantį tvaiką, o ištiesęs ranką – ir prilipti prie kurio nors paviršiaus. Ir flakonas, iš kurio tarpuvartėje matytas vyras geria aukso spalvos skystį – gal odekoloną, o gal ir ką geresnio – dar pilnas.

Trejų metų medžiagą filmo kūrėjai sąmoningai sudėjo į trumpą, ciklišką vienos nakties pasakojimą – jis prasideda filmo veikėjo įžengimu į butą ir kito (o gal to paties?) išėjimu lauk istorijai pasibaigus. Visa kita – girti (ir nerišlūs) keturių filmo herojų pokalbiai. Kažkas atrado religiją ir tapo paveikslus, kažkas kažką myli, kažkas nemyli. Pykstasi, verkia, geria, rūko. Vėl pykstasi. Kadruose matomi veikėjai taip ir neatsiskleidžia – sunku suprasti ir atjausti, kai negali suprasti, kodėl jis yra kadre, ir apskritai sunkiai supranti, kiek jų čia gyvena ir kuris yra kuris. Filmo veikėjų pokalbius ant laiptų atidžiai stebi katinas, klausosi, atrodo – dar šiek tiek, ir prabils kaip „Meistro ir Margaritos“ Begemotas. Netikra, nedokumentiška? Bet būtų tikę prie tos ironiškos tarpuvartės scenos, matytos filmo pradžioje. Ir tikrai – tai taip ir lieka geriausiomis filmo scenomis – tarpuvartė ir katinas. Kad ir nebylus.

„Auksinio flakono“ laikas – neabejotinai ištęstas ir sunkiai nusakomas, dėl to galiu sutikti su autoriais. Ir ne vien todėl, kad tas pusvalandis spėjo prailgti. Štai ir man pasirodė, kad filmo veiksmas turėtų trukti vieną naktį, nors puikiai žinau, kad taip nėra. Ilgi kadrai, monotoniški veiksmai, tyla ir kalbos nuotrupos greit priverčia prarasti laiko nuovoką.

Žiūrint filmą atrodo, kad ir jo autoriams, įsitaisiusiems bute, ne mažiau nejauku, nei žiūrovui klausantis filmo veikėjų išvedžiojimų ir neblaivių dramų – tarsi pertvara tarp kūrėjų ir filmo veikėjų išliktų ne tik toje scenoje, kur vieną filmo moterų stebime pro stiklą. Žinoma, galima kelti klausimą, ko filmo autoriai norėjo: padėti žiūrovui suprasti savo aptiktus marginalus ir jų pasaulį, ar parodyti, kaip toli mes visi (įskaitant autorius) nuo jų esame? Ir kodėl autoriai apskritai kviečia pastebėti tuos, kurie neišreiškia jokio noro būti pastebėti, tūno savo tamsiame bute, sprendžia tik jiems patiems suprantamas problemas, o ir atstumtaisiais jaučiasi nebent vieni kitų, bet ne išorinio pasaulio? Arba, jei ir jaučiasi, to filme tikrai nematome.

Atrodo, kad filmo kūrėjai turėjo gražių tikslų. Galbūt net geros medžiagos. Bet kas nutiko su „Auksiniu flakonu“, žadėjusiu atverti duris į neturtingųjų prozą, o pasibaigusiu ištęstu socialinių TV laidų reportažu, tik be komentarų? Tai labiausiai ir stebina. Nes mes juk jau žinome, kad šio filmo kūrėjai gali kur kas geriau.