„Perskeltą dangų“ užbaigus...

Pokalbis su režisieriumi Marijonu Giedriu

Režisierius Marijonas Giedrys, dailininkas Algimantas Šiugžda ir kino operatorius Janas Tomaševičius, filmuojant „Perskeltą dangų“
Režisierius Marijonas Giedrys, dailininkas Algimantas Šiugžda ir kino operatorius Janas Tomaševičius, filmuojant „Perskeltą dangų“

Kūrybinio Lietuvos kino studijos kolektyvo gimimo data laikomi 1960 metai, kai netikėta ir triukšminga „Gyvųjų didvyrių“ sėkmė Karlovi Varuose išgarsino visą būrį jaunų Lietuvos kinematografininkų. Viena iš šio filmo novelių – „Mums nebereikia“ – jūsų diplominis darbas. Tai Baltušio „Parduotų vasarų“ fragmento ekranizacija. Kodėl po tokios sėkmingos pradžios iki pat pastarųjų metų jūs nebesidomėjote ekranizavimo galimybėmis? Kas paskatino imtis Vytauto Bubnio romano „Po vasaros dangum“?

Bubnio romanas pateko man į rankas rankraštyje, dar prieš išspausdinant „Pergalės“ žurnalo puslapiuose. Mane sudomino aktuali problematika, nenuvalkioti charakteriai. Ekrane į pirmą planą iškilo Stepono linija – vėlgi dėl jos naujumo ne tik mūsų kine, bet ir literatūroje apskritai.

 

Be abejo, nebuvo prasmės į ekraną perkelti visas siužetines linijas...

 

Žinoma, Bubnio romanas duoda medžiagos ne vienam, o keliems filmams, skirtingiems savo problematika, žanrais, gyvenimiška medžiaga. Romantiška senojo Marčiaus Kreivėno linija... Romane taip ir neįminta Mindaugo mįslė... Sudėtingi kolūkio pirmininko santykiai su buvusiu liaudies gynėju Jurgiu Senavaičiu, su rajono sekretorium... Pagaliau senio Žiobos tragedija. Mes gi visas gijas suvedėm į Steponą. Visi kiti personažai iš esmės tik pila vandenį ant jo malūno. Be abejo, šis raktas nėra universalus. Juo sunku būtų paaiškinti Marčiaus susiruošimo į Antosės laidotuves sceną. Ji labiau buvo reikalinga paaiškinti senojo Kreivėno ir jo vaikų santykiams. Galų gale, be jos tam tikras spalvas būtų praradęs paties Marčiaus paveikslas.

 

Gana plačiai paplitusi nuomonė, kad, ekranizuojant literatūros kūrinį, ne tik nereikia sekti jo raide, bet netgi būtina pateikti savą autorinę koncepciją. Kaip jūs vertinate tą „laisvo literatūros vertimo“ į kinematografinę kalbą teoriją?

Teorijų yra visokių, kaip visokių esama ir filmų. Yra literatūros kūrinių ekranizacijos, yra filmai, sukurti tų kūrinių motyvais „Perskeltas dangus“ – būtent ekranizacija, prisilaikant literatūrinio varianto raidės, stengiantis maksimaliai tiksliai perteikti jo dvasią. Filmą matė Vytautas Bubnys ir sutiko su ekranine savo kūrinio versija.

 

Beje, tai jau antras šio rašytojo kūrinys, susilaukęs kinematografininkų dėmesio.

Ir, reikia manyti, ne paskutinis. Labai domiuosi šio rašytojo darbu. Prašiau, kad viską, ką turės parašęs naujo, parodytų.

 

Jūsų filmams būdingos įdomios konfliktinės situacijos, aštri personažų konfrontacija, ryškūs charakteriai, tačiau herojų paveikslus formuoja pagrinde tik aktorinės scenos. Kaip jūs žiūrite į plastines kino išraiškos priemones?

Režisūrinį sprendimą diktuoja pati kūrinio dvasia. „Perskeltas dangus“ – šeimyninė psichologinė drama, todėl teisingiausia ją buvo spręsti per charakterius. Iš čia – ypatingas dėmesys aktoriniam ansambliui, aktorių meistriškumui.

 

Ar, rašydamas scenarijų, numatėte atskirus vaidmenis konkretiems aktoriams? Kokiu principu renkatės vaidmenų atlikėjus?

Sunku duoti tikslų atsakymą. Ilgų dvejonių, pavyzdžiui, pareikalavo senis Kreivėnas. Bandėm ir vieną, ir kitą aktorių – visi atrodė per daug buitiški, nė vienam netiko romantiška Briedžio pravardė, kuria kaimo žmonės praminė tą nepriklausomo ir tauraus charakterio žmogų. Pagaliau ilgos paieškos davė rezultatų: Kijevo kino studijoje gavome aktoriaus Vasilijaus Simčičiaus koordinates, kurios ir bus atvedusios į tikslą.

 

Gana sudėtinga problema buvo parinkti aktorius brolių vaidmenims. Reikėjo atsižvelgti ne tik į jų charakterių prieštaringumą, bet ir į faktą, kad jie – broliai. Sudėtingiausia buvo apsistoti prie Stepono, nes nuo šio vaidmens atlikėjo priklausė ir Polinos parinkimas. Beje, Liubovė Virolainen po keleto bandymų su įvairiais pretendentais į Stepono vaidmenį be užuolankų pareiškė: „Aš Polinos vaidmeniui tinku, bet savo partneriuose Stepono nematau.“ Ir ji buvo teisi.

 

Ir tada pabandėte Antaną Šurną?

To daryti nebuvo jokio reikalo. Mūsų bendro darbo patirtis leidžia pakankamai tiksliai spręsti apie jo galimybes.

 

Pradedant „Vyrų vasara“, šis aktorius jūsų filmuose vaidina nuolat. Jis atlieka skirtingus vaidmenis skirtingo žanro, skirtingas epochas ir laikotarpius vaizduojančiose juostose. Ar čia neslypi tam tikras herojų niveliacijos pavojus?

Aš apie tai galvojau. Kai apsistojome prie Šurnos, į pirmą planą iškilo problema: kokiu dar nauju kampu galima jį „pateikti“? Ieškojom rakto pačiame literatūriniame paveiksle. Kas gi iš esmės tas Steponas? Darbininkas. Sprendžiant iš visko – statybininkas. Mes jį padarėme kranininku, ekskavatorių mašinistu. Jis didžiuojasi savo rankom, didžiuojasi tuo, kad jos dar niekur ir niekada nepadarė jam gėdos. Steponas mąsto giliai ir jautriai, bet ne visada moka mintis išreikšti žodžiais. Šarūnė ironiškai jį pavadina filosofu, ir jis sutinka, kad „filosofijų“ jį išmokęs gyvenimas. Žodžiu, charakteris paprastas, bet nesupaprastintas, labai demokratiškas, pažįstamas. Tokių žmonių tūkstančiais sutinkame gatvėse, troleibusuose – kur norit. Šurna ilgai „matavosi“ šį iš esmės jam naują vaidmenį. Derinosi grimą, kostiumo detales. Labai svarbu, kad aktorius laisvai pasijustų vaidmenyje.

 

Kiek laisvės aktoriui duodate aplamai?

Labai daug. Pagrindinis darbas su aktoriumi – prieš išeinant į filmavimo aikštelę. Aptariame, apsvarstome poelgių motyvus, jų priešistorę, emocinę personažo būklę, o paskui, kai jau aktorius žino, ko iš jo norima – tegul daro, kaip jam geriau išeina. Svarbu, kad jis jaustųsi laisvai, kad vaidmuo jo nevaržytų.

 

Dviem iš savo filmų (neliečiant dokumentinių juostų) jūs pats rašėte scenarijų. „Suaugusių žmonių žaidimuose“ vienoje iš novelių suvaidinote Adomą, kuris, kaip pažymėjo kritikai, rodė ne tik puikų „žaidimo taisyklių“ supratimą, bet ir stebėtiną organiškumą, humoro jausmą. Ar niekada negalvojote apie autorinį filmą, kurio titruose Giedrys figūruotų ne tik kaip režisierius ir scenaristas, bet ir kaip aktorius?

Filmuotis? Kodėl gi ne! Tik, žinoma, ne savo filme. Vaikystėje ir jaunystėje aš ir galvojau būti aktoriumi, o jokiu būdu ne režisieriumi.

 

Plačiai paplitusi nuomonė, kad išliekamos vertės meno kūrinį galima sukurti tik žvelgiant iš tam tikros laiko perspektyvos. Ar šito teiginio nepatvirtina stipri „Herkaus Manto“ sėkmė?

Jokiu būdu!

 

Kritika linkusi jums prikišti neva „kinematografui svetimą epiškumą“. Man tas tvirtinimas kelia abejonių. Ar visada epiškumą galima kvalifikuoti kaip kinematografinę ydą?

Man atrodo, kino bėda ne epiškume, o jo susmulkėjime, suprastėjime. Pernelyg vaikomasi buitinio tikroviškumo, kad viskas būtų „kaip gyvenime“. Filmuojant „Perskeltą dangų“, mes kaip tik siekėme platesnio ir daugiau apibendrinto požiūrio į gyvenimą, charakterių maštabiškumo. Štai kad ir Steponas ar senasis Kreivėnas – tai monolitiški charakteriai, kuriuos kuriant, sąmoningai atsisakėme buitiško detalizavimo, susmulkinimo. Abu jie – kiekvienas savaip – žmonės, žinantys savo vertę, nesiblaškantys, nepripažįstantys kompromisų, bet kartu ir abejojantys, kenčiantys.

 

Norėtųsi keletą žodžių išgirsti apie tas negausias metamorfozes, kurios liečia Šarūnės ir Mindaugo paveikslus. Man pasirodė tam tikru režisūriniu nenuoseklumu retrospektyvinės Mindaugo scenos įvedimas. Ar ji neiškrenta iš nuosekliai išlaikyto epiško pasakojimo?

Mindaugo linija romane nepaprastai subtili. Kiekvienas skaitytojas gali ją suprasti savaip. Vieniems Mindaugas lyg ir prisišliejęs prie miškinių, kitiems atvirkščiai – tai tik spėliojimai, užuominos – greičiau likusių personažų norai, kad taip būtų. Tai lyg juodai pilka dėmė, be aiškių kontūrų, kaip ir pats pokarinis gyvenimas – juk taip būtent viskas seniui Kreivėnui ir atrodė. Ir tokia yra Mindaugo linija. Jo nėra, ir jis visą laiką egzistuoja kaip šešėlis. Romane tai nelyginant Hamleto tėvas. Žinoma, taip būtų galima padaryti ir kine, bet tai jau vos ne detektyvinė istorija. Ją galima būtų spręsti ir retrospektyviai, veikėjų pasąmonėje visą laiką išryškinant Mindaugo gyvenimo detales, žodžius. Bet tai jau būtų filmas apie Mindaugą, nors pastarasis ekrane teegzistuotų tik tame vieninteliame epizode, kur brolis neatpažįsta brolio...

 

Užtai ir reikėjo sugalvoti visai naują Mindaugą, naują istoriją ir padaryti arba jį kaltą, arba ne. Mums pasirodė, kad ta istorija, kurią mes pasirinkome, yra įtikinanti. Galvoju, kad ji neturėtų išsiskirti. Tas epizodas padarytas retrospektyviai, bet tuo pačiu jis yra ir atskira novelė. Lygiai toks pat noveliškas ir kitų šeimos narių atskleidimas.

 

O Šarūnė, mano manymu, ekrane gerokai išlošė ir jai skirto laiko, ir dėmesio prasme. Jos paveikslo traktavimas iš esmės nepakito, tik ekrane gal ryškiau sudėti visi taškai ant „i“. Beje, daug kam iš pat pradžių jos istorija atrodė per daug banali. Pasakyčiau ne banali, o pernelyg tipiška, sutinkama kiekviename žingsnyje – tas mane ir patraukė. Nežymus šio paveikslo „paretušavimas“ taip pat buvo daromas ta linkme.

 

Ką jums, kaip vaidybinių filmų režisieriui, davė darbas dokumentiniame kine?

Labai daug. Dokumentinio kino apraiškų apstu ir „Perskeltame danguje“. Toks, pavyzdžiui, reportažinis filmavimas Maskvoje, elnių lenktynės šiaurėje. Grįžkime kad ir prie ką tik aptartos Šarūnės istorijos. Jos banalumą ir tikroviškumą dar labiau pabrėžia su ja susietų personažų autentiškumas. Žiūrovai atpažins estrados dainininkus Oną Valiukevičiūtę, Viktorą Malinauską. Beje, filmo eigoje ne kartą skamba jo dainavimo įrašas – Šarūnė girdi jį per radiją, klausosi plokštelės... Arba epizodas su Gražina Bigelyte – jis taip pat savotiškai „įžemina“ visą sceną pas kolūkio pirmininką Trakimą.

 

Ar visada sutinkate su kritikų vertinimais? Kurį iš savo filmų laikote geriausiu ir kurį – mažiausiai pasisekusiu?

Sunku su jais nesutikti... Nors, kita vertus, būnu kartais ir nesuprastas. „Žaizdose žemės mūsų“ man prikišo žanrų samplaiką. Detektyvas, melodrama... Be abejo, tai tam tikras žiūrovinių elementų konglomeratas, bet iš to taško ir reikėtų jį vertinti. Be galo svarbu, kad filmą žmonės žiūrėtų. Gali kalbėti apie gražiausias idėjas, kilniausius dalykus – kas iš to, jei tai bus balsas tyruose. Žinoma, negalima nusileisti iki žemiausio publikos skonio, bet atrakcijinių vizualinių momentų ieškoti būtina.

 

Mano filmai? Visada labiau patinka pats darbo procesas, nei jo rezultatas. Negalėčiau nurodyti nė vieno, kuriuo būčiau visiškai patenkintas.

 

 Kinas, 1975/1(31)