Kernagis
Pažintinė medžiaga apie artisto gyvenimą
Pažintinė medžiaga apie artisto gyvenimą
Režisierius ir scenarijaus autorius Andrius Lekavičius
Montuotojai Andrius Lekavičius, Kostas Radlinskas
Muzika Vytauto Kernagio
2022, dokumentinis, 94 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino pasaka“
Filme skamba į gana rišlų ir chronologišką pasakojimą sudėlioti maestro interviu. Matome įvairią – tiek techniniu formatu, tiek savo pobūdžiu – archyvinę medžiagą. Tai ir asmeniniai kino bandymai, koncertų fragmentai, interviu TV laidoms, gastrolių Amerikoje dokumentacija, šeimos švenčių kadrai, Kernagio vestų TV laidų bei įvairių renginių ištraukos ir t. t.
Visa ta archyvinė medžiaga, įgarsinta paties herojaus kalbėjimu, logiškai ir nuosekliai papasakoja apie Kernagio kūrybos etapus – kaip jie prasidėjo ir kodėl baigėsi, – apie pradžią su dainuojamąja poezija, vėliau „Dainos teatro“ pasirodymus, kur kiekviena daina virsdavo mažu spektakliu, kabaretą „Tarp girnų“, estrados režisieriaus veiklą, šoumeno pasirodymus, TV projektus. Toks paprastas pasakojimas. Tik nelabai aišku, kam jis skirtas – ar tiems jauniesiems žiūrovams, kuriuos norėtųsi su Kernagiu supažindinti? Ar artisto kelio priminimas žinantiems jį nuo senų laikų?
Abiem atvejais šiam kino pasakojimui trūksta ryškesnio ir ambicingesnio režisieriaus požiūrio į savo herojų ir jo kūrybą, kam ir kodėl šiandien kuriamas filmas apie jį, koks retrospektyvinis žvilgsnis į Kernagį, į jo kūrybą, į jo vietą mūsų kultūroje, praėjus jau keturiolikai metų po jo mirties. Filme paliesta svarbių temų ir motyvų šios talentingos ir ryškios asmenybės gyvenime – populiarumo, neišsipildžiusių kūrybinių užmojų, vienatvės, atkaklios kovos už vietą scenoje, sugebant kas kartą rasti naujų kūrybinių jėgų ir t. t. Tačiau per jas perbėgama paviršiumi.
Koks tas „nematytas“ Kernagis, kurį filmo reklamoje žadama parodyti ir atskleisti? Tas „nematytas“ Kernagis, rodos, ir liko už filmo kūrėjų matymo ribų, nes po šio filmo nesužinai ne tik „nematytų“ dalykų apie herojų, bet ir žinomų dalykų nerandi.
Režisierius filme visai atsisakė „kalbančių galvų“. Neišgirsime Kernagio šeimos, draugų, kolegų. Tai tikrai pagirtina ir puikiai dera su filmo sumanymu – pasakojimu paties maestro pirmuoju asmeniu, bet... Žiūrint filmą kyla klausimas, ar buvo paruošti „namų darbai“, įsigilinta į Kernagio asmenybę, gyvenimo kelią, kūrybą ir, siekiant visa tai atskleisti, pakalbinti žmonės, turintys ką pasakyti apie Kernagį, jo vietą ir vertę Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Kodėl Kernagis buvo ir liko nepakartojamas? Kas buvo šis artistas, žinomiausias Lietuvoje?
Ar tikrai užtenka tik sakinio ir kelių dainų fragmentų iliustruojant, kad Kernagis buvo dainuojamosios poezijos Lietuvoje pradininkas? Kuo jį traukė tokia poezija, neatskiriamai sukibusi su jo dainų melodijomis? Kodėl tos ankstyvosios Kernagio dainos, girdėtos daugybę kartų, jaudino ir jaudina iki šiol?
Kad ir kaip keistai, turint omeny didžiulį populiarumą, tai atrodytų, Kernagio artisto likime gana ryški neišsipildžiusių meninių užmojų tema. Filme tik trumpai užsimenama apie nesusiklosčiusią, neįvykusią jam svarbią teatrinę karjerą. Gal įdomu būtų prisiminti ir Kernagio įdainuotą Rolandą legendiniame Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“ (1976) ar Girdvainio partiją „Velnio nuotakoje“ (1973), jo dainas Vytauto Žalakevičiaus filme „Atsiprašau“ (1982), „įdėtas“ į aktoriaus Aleksandro Kaidanovskio lūpas.
Pastebėtas tik populiarusis Benas, plaukiantis į Nidą filme „Maža išpažintis“ (1971). Bet debiutas įvyko filme „Kai aš mažas buvau“ (1968), kur jis suvaidino pats save – klasioką Kernagį su gitara. Kodėl tie keli epizodiniai Kernagio vaidmenys kine tapo tokie svarbūs, įsimintini? Ogi todėl, kad tie herojai perteikė maištingą, laisvą jauno žmogaus dvasią. Tai buvo taip reta sovietiniame lietuvių kine.
Į laiką, istorinį kontekstą filme nesigilinama, todėl pasakojimas tampa gana vienaprasmiškas, tiesiog iliustruojantis gyvenimo faktus. Kruopščiai surinkta archyvinė medžiaga tikrai vertinga, nematyta. Bet kaip ją sudėlioti, kaip iš jos sukurti įtraukiančią filmo dramaturgiją, kad ir žiūrėti būtų įdomu, ir filmo herojus būtų atskleistas? Nerandi kūrybingesnių balso ir vaizdo jungčių, kurios keltų papildomų asociacijų, prasmių, netikėtų minčių.
O labiausiai man filme pritrūko Kernagio asmenybės pajautimo. Tos beprotiškai fantastiškos emocijos, kurią skleidė Vytautas Kernagis.