Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją

Kino režisierius, kurį be išlygų galėčiau pavadinti istoriku, surado savo temą ir plėtojo ją kruopščiai rinkdamas asmeniniuose archyvuose išblaškytą videomedžiagą, o vėliau meistriškai sukomponuodamas ją į įspūdingą, emociškai paveikų pasakojimą.

Sergejus Loznica parodo mums, ką gali kinas kaip nekonvencinės istoriografijos forma, prisimenant, patiriant ir apmąstant svarbius istorijos įvykius bei procesus. Sąvoka „nekonvencinė istoriografija“ imta taikyti kino filmams 2002-aisiais, pasirodžius teminiam žurnalo „History and Theory“ numeriui „Unconventional History“. Šio numerio redaktorius, filosofas Brianas Fay’us taip pagrindė poreikį dėmesingai stebėti menininkų darbą su istorinėmis temomis: „Tyrinėjant nekonvencinius būdus, kuriais šiuo metu būna pateikiama istorija, galima atskleisti naujų konceptualių išteklių ir naujų pateikimo formų, kurios galbūt pravers suteikiant istorijai kaip dalykui gelmės ir padės geriau suvokti, ką iš tiesų reiškia „suprasti praeitį“.“

Kuo svarbus filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ kaip nekonvencinės istoriografijos žanrui priskirtinas darbas? Paminėsiu keletą aspektų, o tiksliau – galimybių, kurias mums atveria Loznicos filmas.

Galimybė Vytautą Landsbergį pamatyti naujoje šviesoje ir išgirsti jo pasakojimą. Akivaizdu, jog šis žmogus laukė savęs verto pašnekovo, galinčio su juo kalbėtis, klausti, ironizuoti, reikšti savo nuomonę. Ši emocinė alchemija, užsimezgusi tarp režisieriaus ir jo kuriamo filmo herojaus, leido atsirasti įdomiam žmogaus bei jo laiko portretui. Žinoma, šiuo atveju reikia suprasti, kad filme pasakojama Landsbergio įvykių versija, nebūtinai pretenduojanti į šaltą objektyvumą. Pavyzdžiui, 1988 m. spalio 22 d. Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas prasidėjo poeto Justino Marcinkevičiaus, o ne Landsbergio tėvo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kalba (kaip galima pagalvoti žiūrint filmą), tačiau prasminius ir emocinius akcentus kuria pasakotojas. Tai jo teisė. O visuomenė ir istorikai turi teisę šį pasakojimą interpretuoti.

Galimybė suprasti, kaip Sąjūdžio vyksmo ir Nepriklausomybės atkūrimo istorija atsiskleidžia Kito akivaizdoje. Loznica nuosekliai tyrinėja XX a. istoriją, tačiau nėra susitapatinęs su Lietuvos visuomene kaip kolektyvine atminties bendruomene ir nėra įsipareigojęs jos puoselėjamam istoriniam pasakojimui. Jis mato Sąjūdį kaip europinės istorijos reikšmės įvykį ir tai aiškiai deklaruoja, kartu išlaikydamas distanciją, būtiną savo pasaulėžiūros atskleidimui. „Kaip tai tapo įmanoma Vilniuje ir Lietuvoje?“ – klausia savęs, Landsbergio ir mūsų visų kino režisierius, akivaizdu, galvodamas apie Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos istorinį likimą. Šis klausimas Loznicai itin svarbus, nes kino režisierius kovą su sovietine civilizacija nelaiko baigta. 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pradėta nauja karo prieš Ukrainą fazė parodo, kad režisierius teisus.

Galimybė patirti dalyvavimo įvykyje jausmą. Pirmą sykį jį išgyvenau peržiūrinėdamas juodraštines Loznicos filmo versijas, kai dėl unikalios archyvinės medžiagos įprastas chrestomatinis įvykis – jau paminėtas pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas (o tiksliau, jo užkulisiuose virę debatai tarp atskirų Sąjūdžio grupių) – staiga atsiskleidė naujai, nes aš išvydau tai, kas (iš principo) galėjo būti KGB archyve, o ne ant istorikų darbastalio. Beje, ne visos analogišką „stebėjimo dalyvaujant“ įspūdį kėlusios filmo scenos pateko į galutinę filmo versiją. Nepaisant to, didžiajame ekrane šis dalyvavimo įvykyje, prieš akis atsiveriant užmirštos, nes dūlėjusios asmeniniuose archyvuose, iki šiol neapmąstytos istorijos klodams, įspūdis dar stipresnis.

Galimybė suprasti, kaip mūsų (mačiusių Sąjūdžio gimimą ir Nepriklausomybės atkūrimą) gyvenimas mūsų akyse virto istorija. Individualus Vytauto Landsbergio ir kolektyvinis Sąjūdžio portretas išryškėja to meto visuomenės, apsisprendusios laisvei ir beatodairiškai jos siekusios, kolektyvinio portreto fone. Žiūrėdamas į mitinguoti einančius, barikadas statančius, besimeldžiančius žmones, aš nuolat pagaudavau save galvojant: „Kokie liūdni ir pavargę veidai! Kokie pilki, vienodi, nudrengti rūbai! Kokia keista, nesuprantama jų kūno kalba!“ Paradoksas, jog mintyse tardamas šiuos žodžius tuose žmonėse mačiau savo tėvus ir, žinoma, save. Akistatoje su ekranu jie (ir aš pats) sau virtau istorija.

Tai nutiko „misterio“ Landsbergio, Sąjūdžio ir visų, kurie nebijojo svajoti apie laisvę ir troško gyventi orų, prasmės pripildytą gyvenimą, dėka.