Piligrimai

Filmas nejučia įtraukia į neįtikėtinai sunkią kelionę su Pauliumi ir Indre. Gal dėl to, kad esu linkusi pamilti žiūrimų filmų personažus, nebent jie vieni kitus šaudo ir gaudo. O sunku, nes man rūpi Pauliaus skausmas ir pyktis, netekus brolio, rūpi ir Indrė, kuri, regis, iš visų jėgų stengiasi irtis toliau ir negalvoti apie praeitį. Žiūrovui filme informacija pateikiama po truputį, net pagrindinių veikėjų tarpusavio ryšį atskleidžiant tik palaipsniui. Kai jau suprantame, kodėl veikėjai yra piligrimai ir kokias „šventąsias“ vietas jie lanko, sutinkami ir tose vietose gyvenantys žmonės, o vietų netikėtai randasi vis daugiau. Filmo pasakojimo dinamika tiksliai apskaičiuota, kiekvienas žingsnis – naujas išbandymas kuriai nors pusei. Galbūt taip tiksliai suveržtame filmo audinyje žiūrovui nelieka vietos kvėpuoti, bet užtat lieka plati erdvė apmąstyti, kas yra agresija ir kokias skirtingas jos formas patiriame gyvendami kartu ar atvykdami vieni pas kitus.

Pauliaus ir Indrės atvykimas pasitinkamas šaltais vietinių veidais, beveik visi iškart supranta, ko iš Vilniaus atvažiavo jaunuoliai – ieškoti kaltųjų. Atrodytų, susitikimą su kavinės savininku, ten, kur paskutinį kartą žmonės matė gyvą Pauliaus brolį ir Indrės vaikiną Matą, buvo galima praleisti. Šis gėlėmis ir veidrodžiais išpuoštame kambaryje įvykęs pokalbis nuspėjamas ir vėliau niekaip nebesugrįžtantis. Užtat kiti susitikimai kupini abipusės dinamikos, krypstantys tai į vieną, tai į kitą pusę. Pauliaus Markevičiaus suvaidinto personažo Martyno dramatiškumas įsiminė labiausiai. Atvedęs Indrę į vietą, kur buvo išprievartauta mergina, jis sako: „Mes čia turime gyventi“, o ji sureaguoja šaltai, gal net atmestinai. Būtent tokia reakcija sukelia klausimų – ar iš baimės, ar dėl užblokuotos empatijos kito skausmui Indrė nesugeba suprasti, kodėl vaikinas pasakoja kitų nusikaltimų istorijas? Vėliau paaiškėja, kad Martynas galėjo pakeisti įvykių eigą, sustabdyti smurtą prieš Matą ir taip sumažinti nusikaltimų skaičių. Indrės ir Martyno susidūrimo rezonansas išjudina veikėjų priešiškumą vienas kitam. Kitose scenose šis priešiškumas parodo skirtumus ir panašumus tarp tų, kurie atvyko sužinoti tiesos, ir vietinių, kurie dangsto vieni kitus kaip uždara bendruomenė. Toks žongliravimas kaltės ir atsakomybės vektoriais atspindi režisieriaus ketinimą parodyti visas briaunas, tik kartais vienų ar kitų veikėjų reakcijos prasilenkia su tuo, ko tikėtumeisi iš galinčiųjų jausti. Galbūt tai noras atskleisti agresijos šaknis? Ką gali jausti žmogus, vis dar patiriantis traumos sukeltą šoką? Ir ar yra kokios nors aplinkybės, galinčios pateisinti aklumą ar baimę?

Visą filmą juntamas režisieriaus noras gilintis į žmoniškumą, nuodijamą nuolatinės įtampos tarp šviesos ir tamsos. Kontrastai, lydintys veikėjus, vis nuslystančius į kraštutinumus, persmelkia ir formalius filmo sprendimus. Kiekvienas operatoriaus Narvydo Naujalio kameros judesys ar apšvietimo sprendimas, ar garsas, toks kaip šuns lojimas, perteikia emocinį krūvį ar minties įtampą.

Vilko valandą ištinka ir Pauliui, ir Indrei sunkiausias susidūrimas. Nors šie veikėjai vis bando apsaugoti vienas kitą nuo per stiprių, ribinių situacijų, šią akimirką kiekvienas eina iki galo. Paskandinta mašina – Mato istorijos pabaiga ir paskutinis jų piligrimystės taškas. Kokie jausmai gali užplūsti tokioje „šventoje“ stotelėje? Ką reiškia atkurti įvykį, kuris abiem paliko traumą?

Pirmieji filmo rodymai Lietuvoje įvyko Karmėlavoje, ten, kur „Piligrimai“ buvo filmuojami. Premjerinius seansus lydėjo ekskursija po filmo lokacijas. Sumanymas atrodo geras, bet filmo moralinei ištarmei kiek nepalankus.

Sukurta keista piligrimystės analogija kiek susiaurino universalias filmo temas iki konkrečios vietos ir jos gyventojų. Žinoma, filmo kūrybinė grupė tokio tikslo neturėjo, bet žiūrint filmą su karmėlaviečiais mane netikėtai užplūdo rodytojos kaltės jausmas. Tarsi filmas būtų atvežtas kaip veidrodis, tarsi filmo rodymas tapo savo turinio įkaitu ir pradėjo badyti pirštu į vietą, kurioje įvyko ne vienas ir ne du nusikaltimai. Galbūt perdėtai sureagavau, bet vis dėlto pagalvojau, kad šis filmas labiausiai gali atsiskleisti neutralioje kino teatro erdvėje, juolab kad ir rodymo kokybė laikinai pastatytame kino teatre neatitiko standartų. Kilo mintis, kad šis filmas dar kitaip atsiskleidžia žiūrovams, kuriems lokacijos nieko nereiškia, tai tik abstrakčios vietos, kokių rastum bet kuriame pasaulio kampelyje, o tokių piligrimų turbūt taip pat. „Piligrimų“ universalumą įrodo ir prestižinis Venecijos kino festivalio programos „Horizontai“ apdovanojimas. Kita vertus, tarp lokalumo ir universalumo gimsta dar viena filmo ištarmė ir nuo to filmas tik dar labiau praturtėja – juk konkrečiose vietose mums reikia gyventi, bet agresijos atnešamas poveikis yra universalus.

Sunku mylėti tuos, kurių meilė persmelkta kančios. Kaip įveikti kančią ir ar įmanoma iš naujo išmokti mylėti, atsisakant agresijos – galėtų būti kiekvieno piligrimo klausimas sau. Bet gal geriau nekeliauti, jei nesupranti motyvų ir tikslų, o sugrįžęs gailiesi, kad nuėjai per toli? „Piligrimai“ palieka žiūrovams spręsti, ar ši kelionė padės Pauliui ir Indrei toliau gyventi. Aišku, kad jų apsilankymas nieko nepakeitė tiems, kurie plaukia sava vaga mažame miestelyje, pridengdami vienas kitą. O filmui puikiai pavyko perteikti, ką reiškia sugrįžti į praeitį, kurios geriau nebūtų buvę.