Kartą kaime

 Mišrainės ingredientai: patriotiški, saldūs Lietuvos peizažai, filmuoti dronu; žanrinio kino griežinėliai – pora minučių siaubo filmo, pora minučių veiksmo filmo; iki gyvo kaulo įgrisęs „X faktoriaus“ formato konkursas; stereotipiškai vaizduojama priešprieša tarp miesto ir kaimo; aktuali, bet lėkštai perteikta nuomonės formuotojų tema; telenovelišku stiliumi beriamos tragedijos – nelaimės, mirtys, meilė ir kitos problemos, kuri gausa kelia žiovulį. Majonezas – lietuviams žinomi aktoriai ir komikai: Gelminė Glemžaitė, Mantas Stonkus, Mantas Bartuševičius, Marius Repšys, Ramūnas Cicėnas ir kiti, kurių žinomumas yra pagrindinis filmo reklaminės kampanijos koziris.

Filmo pradžioje vienas personažas atskleidžia savo kūrybos principus ir motyvus. Sako, užtenka įkelti visiškų nesąmonių į jutubą, ir mergos pačios atsiranda. Norėtųsi manyti, kad tai ironijos strėlės, skirtos nuomonės formuotojų kuriamam turiniui. Tačiau šio filmo scenarijus toks prastas, kad „Kartą kaime“ ima panėšėti į vieną didelę nesąmonę. Pavyzdžiui, tas pats personažas pasakoja, kad užsidirba filmuodamas šermenis, kuriose velioniai nešami per kambarį ir jiems prieš kamerą užmerkiamos akys. Kitoje scenoje į senelių namus atvežtą vyrą pasitinkantis slaugytojas džiugina, kad jis čia gyvensiąs iki mirties, kol dievulis pašauks, bet pradžiai reikėtų išmokti susipažinimo dainelę: „Aš senas, aš senas, aš senas!“ Norėtųsi ginčytis, kad akys velioniui užmerkiamos po mirties, o ne per šermenis, ir piktintis, kad tokia dainelė – tai atviros ir neskoningos patyčios iš vyresnio amžiaus žmonių, tačiau jei filmas kuriamas pagal nesąmonės principą – šie pavyzdžiai puikiai jam tinka. Tik gal tuomet reikėtų patikslinti filmo aprašymą: „Kartą kaime“ yra ilgametražė Mariaus Pocevičiaus nesąmonė. Be abejo, nesąmonė nesąmonei gali būti nelygi. Tačiau iki gero nonsenso, vaikų literatūros stiliaus, kuriame žaidžiama alogizmais, šis kratinys netraukia, nors filmas ir skirtas žiūrovams nuo septynerių metų.

„Kartą kaime“ daugina ir siaubingą stereotipą apie kaimiečius: tai kvailoki, bet geraširdžiai žmonės. Nors plėšia seniūnijos seifus, meluoja, vieni iš kit ųtyčiojasi, neaugina savo vaikų, jie vis tiek yra geri, nes stengiasi dėl savo miestelio ir pagrindinio personažo Martyno – bando pripiršti jam žmoną. Režisierius tarsi užčiuopia šį absurdą, pateikia daug pavyzdžių, tačiau nedrįsta kritiškai vertinti mažos bendruomenės elgesio ir mąstymo modelių (ką „Piligrimuose“ daro režisierius Laurynas Bareiša). O galbūt ir negali, nes pats yra kilęs iš Veisiejų miestelio, kurį ir vaizduoja. Todėl filmas palieka ne komedijos, o mėgėjiško giminių baliaus filmo apie save įspūdį. Atrodo, kad toks ir buvo kūrėjų tikslas – tiesiog smagiai pasilinksminti. Tik kodėl mes turėtume tai matyti ir už tai mokėti?