Kelionės į save ir kitus

Keistoka, bet visi absolventai pasirinko kurti vaidybinius filmus. Viktoro Gineičio (bakalauras) filmas „Nuosėdos“ pasakoja apie jauną žmogų (Donatas Želvys) ir jo slaugomą, iš lovos nebepakylančią močiutę (Nijolė Ona Lepeškaitė). Įdomi smulkmena – nespalvotą filmą režisierius nufilmavo kino juosta, kas taip pat nemažas iššūkis. Filme nėra nei intensyvaus veiksmo, nei gausių dialogų. Mažame, sename, daiktais ir gėlėmis apkrautame bute, regis, nieko ypatingo nevyksta. Tačiau per mizanscenas ir atmosferą, pavienius žodžius, aktorių kūno kalbą režisierius atskleidžia vyraujančią nuotaiką ir kartu pagrindinę filmo temą: dviejų artimų žmonių susvetimėjimą. Tarp jų konfliktų, priešiškumo vienas kitam ir jaučiamo nuovargio slypi neišsakyti žodžiai (galbūt ir nuoskaudos) ir švelnūs jausmai.

Rinaldas Tomaševičius (bakalauras) jau nebe pirmąkart gilinasi į visuomenės paribyje atsidūrusių žmonių istorijas. Tik, priešingai nei kai kuriems lietuvių kūrėjams, jam ši tema nėra egzotiška, filmuose nėra ironijos, noro pašiepti ar viršenybės jausmo. Toks ir jo filmas „Atgal į laisvę“, kurio centre – ilgai kalėjusio tėvo (Marius Repšys) pastangos atrasti ryšį su prostitute dirbančia dukterimi (Sofija Gedgaudaitė).

Lauros Udrės (bakalauras) „Juoda juoda naktis“ – aiškų naratyvą turintis filmas Jurgos Ivanauskaitės novelės „Labai nemalonus atsitikimas“ motyvais. Arūnas (Dainius Gavenonis) ir Ilona (Viktorija Zobielaitė) – du atsitiktinai susitikę nepažįstamieji. Jis atvyko į Vilniaus oro uostą pasitikti žmonos, tačiau lėktuvas vėluoja, ji užsuko į tą patį barą, kur laiką leidžia Arūnas. Abu jie slegiami savos naštos – Arūnas nujaučia žmonos neištikimybę, Ilonos bėdos lieka už kadro, tačiau akivaizdu, kad ji sutrikusi ir vieniša. Kartu jie leidžiasi į kelionę po naktinį Vilnių. Režisierė susitelkia į herojų vidinę būseną ir jų transformaciją – po ilgos nakties brėkštant rytui abu bent trumpam atranda vidinę ramybę.

„Ja tibia ubju“ priartėja prie abstrakcijos apie filmo herojės (Angelina Andrėja Daukaitė) vidinę kelionę. Panašu, kad Silvijai Kuodytei (bakalauras) filme svarbios emocinio atbukimo, negalėjimo ar nenorėjimo įsiklausyti į save temos – už šypsenos ir juoko filmo herojė slepia jausmų sumaištį ir liūdesį, tačiau nepajėgia suprasti, kas su ja vyksta. Nereikšmingi kasdienybės epizodai susipina su merginos sapnais, kuriuose pasirodo buvusios biologijos mokytojos siluetas, įkūnijantis merginos jausmus pačiai sau.

Mijos Kembrės (bakalauras) „Laikas dar ateis“ turi krislelį lynčiško realistinio absurdo. Galbūt tai nulemia filmo erdvė – lyg amerikietiško filmo mistinis greitkelis su keistuoliais pakeleiviais (nors iš tiesų tai – tik lietuviškas žvyrkelis) – ir atmosfera, balansuojanti ties siurrealizmo riba, kur kiekvienas herojų, regis, žino daugiau nei pasako ir netrukus, po sekundės, įvyks kažkas netikėta (filmo finale ir įvyksta). Aštrūs, ironiški jaunos moters (Aistė Zabokaitė) ir ją pavėžėjusio vyro (Rytis Saladžius) dialogai netrukus pasuka netikėta linkme, tampa būdu kalbėtis apie tarpusavio santykius ir laikytas nuoskaudas.

Lukas Kacinauskas (magistras) kino festivaliuose jau buvo pastebėtas debiutiniu filmu „Aš buvau Maksas“. „Ne tokia jau ir long story“ herojus – taip pat homoseksualus jaunuolis Mantas (Mantas Dirginčius). Išsiskyręs su draugu ir verslo bendrasavininkiu filmo herojus nuo pasaulio užsisklendžia savo namuose. Per naktinę kelionę pas buvusį mylimąjį jis sutinka seniai matytą pažįstamą, ir šis susitikimas jam tampa lemtingas. Režisierius fiksuoja herojaus atsitiesimo, susitaikymo su nutrūkusiais santykiais momentą – ko reikės, kad jis pagaliau išmoktų vėl džiaugtis gyvenimu?

„Mėta“ – magistrinis Aido Jurkštaičio filmas. Mėta (Elena Vasiliauskaitė) – kaime gyvenanti maža mergaitė. Sudaužiusi taupyklę ir surinkusi visas santaupas, ji išskuba į vietinę ligoninę ieškoti chirurgo, galinčio padėti sužeistam šuniui. Lūžio taškas yra Mėtos virsmas, kai istorijos protagonistė tampa ir jos antagoniste. Skurdžios (net asocialios) provincijos realybė filme skaidri ir lengva. Todėl filmas kiek primena pasaką su jai derančiu moralu apie blogį nugalintį gėrį.

Inesos Marcinkevičiūtės (magistrė) filmo „Foto_Shoot“ herojė (Fausta Semionovaitė) – fotografė. Ji pavargusi nuo monotonijos, rutinos, emociškai nutolusi ir nuo savo merginos. Kasdienybę praskaidrina tik nepažįstamosios, sutinkamos klajojant su fotoaparatu po Vilnių. Režisierė, regis, taip pat koncentruojasi į kelionę į save ir savęs pažinimą. Tik pagrindiniu katalizatoriumi, leidžiančiu pamatyti tiesą, tampa nuotraukos, o paskutinis fotoaparato spragtelėjimas merginai padeda vėl atgimti.

Miglės Kriaučiūnaitės (magistrė) „Force Majeure“ paliečia jautrią socialinę emigravusių tėvų ir be jų Lietuvoje turėjusių užaugti vaikų temą. Elena (Lyja Maknavičiūtė) pasitinka iš užsienio sugrįžusią motiną (Kristina Savickytė). Kartu jos nuvyksta į j seną butą, prie kurio durų jau rikiuojasi būsimi pirkėjai. Režisierė meistriškai brandina konfliktą, tarp jųdviejų nuolat tvyrančią įtampą – Elena slepia brokerio skambučius ir desperatiškai bando atbaidyti į butą užsukusius potencialius pirkėjus. Bet už subtilių detalių ir gestų slepiasi duktė, ne gailinti seno buto, bet bijanti, kad ją vėl paliks ir taip jau nutolusi motina.

Bėgant laikui lietuvių studentų režisuoti filmai pasidaro savaip įdomūs, net jei turi trūkumų ar kartais akivaizdu, kad režisierei (-iui) trūksta paprasčiausio pasitikėjimo savimi (kad ir dirbant su už save vyresniais žinomais aktoriais). Ir įdomūs jie ne vien patenkinant smalsumą, kuo gyvena dar tik pradedančių kūrėjų karta. Dalies buvusių studentų pavardės kino lauke išnyra ir vėliau – įdomu stebėti, kaip jie auga, keičiasi, tobulėja, ir prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.