Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus
Prisilietimu sukurtas pasaulis
Prisilietimu sukurtas pasaulis
Režisierius ir scenarijaus autorius Linas Mikuta
Operatoriai Kristina Sereikaitė, Adomas Jablonskis, Ieva Kotryna Skirmantaitė
Montuotojas Linas Mikuta
Kompozitorius Donatas Bielkauskas
Prodiuseriai Jurga Gluskinienė, Linas Mikuta
2022, dokumentinis, 79 min.
Studija „Monoklis“
Su Antano Mončio (1921–1993) kūrybine biografija nesusipažinęs žmogus po filmo negalės suprasti nei šio autoriaus darbų masto, nei kaip ir kur jis dirbo, aišku tik, kad jis skulptorius ir giliai, prasmingai vertina šią veiklą, kad sukūrė daug darbų, apie juos turi ką pasakyti menotyrininkai, yra sakralinių kūrinių. Kitaip tariant, profesinė biografija yra mažai analitiška, neinformatyvi, neapibrėžta.
Galima būtų manyti, kad režisieriui pritrūko menotyrinės perspektyvos, kuri leistų apčiuopti kūrybos akcentus. Kita vertus, atsitraukęs iš dailėtyros plotmės, režisierius susitelkia į asmenį, kuris taip glaudžiai, egzistenciškai suaugęs su kūryba ir gamta, kad profesinis žodynas tik trukdytų prasibrauti iki Mončio gyvenimo gijos. Nepateikdamas ryškaus profesinio paveikslo, režisierius laimi sutelkdamas dėmesį į periferinius dalykus. Ypač vertinga, kad filme sukuriamas jo kaip tėvo portretas, – labai retas dalykas vaizduojant „genijus“, kurių buitimi paprastai neregimai rūpinasi žmonos ir mūzos. Net ne dailės kontekste reta svarbaus ir atidaus tėvo portretų. Jis čia nėra žmonai padedantis šeimos priedas, o saugumo pagrindas. Nors ir mažakalbis, savo buvimu ir kūryba jis formuoja ištisus pasaulius, jaučia santykį su aplinka, gyvybe, mezga stiprų ryšį su vaikais.
Daugiausiai laiko su juo praleidęs, nes po tėvų skyrybų vaikystėje likęs gyventi su juo, pirmasis sūnus Jeanas Christophe’as per jautrias smulkmenas atskleidžia tėvo ir sūnaus ryšį. Jis kalba daug ir moka kalbėdamas pasakyti. Jo buvimas filme irgi kuria tą stiprybės ir silpnumo paradoksą. Ne kartą pagalvojau, kad Jeano Christophe’o gal ir per daug kadre, jis ima dominuoti ir perima pasakojimą, bet čia pat išryškėjo, kad jis tarsi tampa tėvo avataru, atkuriančiu jųdviejų bendras vertybes, artumo patirtis, santykį su gamta, gyvenimu.
Net bendravimo maniera, žmogiškas subtilumas reiškiasi tarsi tėvui stebint, jį jaučiant. Tad sūnaus buvimas mums atskleidžia tėvą netiesiogiai, nes jo, kaip tikro žemaičio (žinau tokių ir daugiau), nekalbumas užkerta bandymus į jį prasismelkti. Net iškilios Lietuvos diplomatės Ugnės Karvelis klausimai Mončiui (Henriko Gulbino užfiksuotoje medžiagoje) atrodo netikę, lyg į sieną atsitrenkiantys. Mončys tiesiai ir švelniai atsako, kad jo santykis su moterimis (mene ir gyvenime) yra jo reikalas. Maždaug nuo tos akimirkos pajutau aiškų ryšį su filmo herojumi. Labiausiai bijojau pamatyti dar vieną pelenės istoriją apie nuo mažumės talentingą, netikėtai atrandamą, per vargus ir sunkų darbą šlovės pasiekiantį menininką. Holivudas geresnių ir blogesnių tokių filmų yra prigaminęs daugybę valandų, tačiau schemą dar XV a. Florencijoje, renesanso sužydėjimo laikotarpiu, atrado Giorgio Vasari, laikomas pirmuoju dailės kritiku.
Mončys nenori, kad lįstų jam į dūšią, neleidžia net to, kas jam svarbu, jautru, sudėtinga, apibrėžti žodžiais. Jo vaikai – Jeanas Christophe’as ir Sabina bei Andreasas iš antrosios santuokos – pabrėžia, kad jis viską pasakydavo žvilgsniu, tiesiog savo buvimu šalia, apkabinimais, prisilietimais. Dailininkas kelerius metus yra kūręs rankų tema, ir tai labai įdomiai paaiškina Gulbino filmuoti kadrai: delfinai esą irgi turi geras smegenis, bet neturi rankų, o mes turime ir tai labai išplečia mūsų vystymąsi, patyrimą. Neuromokslai šią idėją dabar yra išplėtoję kur kas detaliau. Mončio nuojauta tokia ryški, archajiška, pasakojimas mums teikia daug išminties.
Visi kalbinti žmonės – sesuo Birutė, dukterėčia (Mončio muziejaus direktorė) Loreta Turauskaitė ir gintarais pasipuošusios jaunystės draugės, dailėtyrininkai, net buvusi žmona – inteligentiški, apie skaudžius dalykus gebantys kalbėti sutelktai. Šis bendras pozityvumas filmo atmosferą gal net kiek nerealistiškai idealizuoja. Tačiau tarp eilučių galime suprasti ir pajausti, kad Mončiui, bedaliui pabėgėliui, teko nemažai ir prisitaikyti, daryti sudėtingų kompromisų, sočiai patogiai gyvenančiam turtingos žmonos vyrui gauti ir vienatvės, ir apleistumo sieksnį ir visą laiką išgyventi skausmingą gimtinės, namų, šeimos ilgesį, kuris yra ir jo stiprybė, ir liūdesio šulinys. Įtampos daugiau justi nebent Sabinos ir Andreaso kalboje, ypač šio pasakojime apie tėvo nušautą prie pašauto paukščio palinkusį kitą paukštį. Man pasakojimo ištarmė liko paslaptinga. Gal turėjo byloti kokį Mončio archajiškumo aspektą...
Nuostabu, kad Mončio susitikimas su motina po keturių dešimtmečių buvo nufilmuotas. Antanas gavo barti, kad rūko, bet netrukus jau susiglaudę pasinėrė į prisiminimus, kartu dainavo jo vaikystės dainas. Čia mažai kam akys nesudrėksta nuo ašarų. Nors režisierius, o gal ir Jeanas Christophe’as kaip atraminį struktūrinį pasakojimo elementą mums vis rodo tai sveiką, tai jau žaibo apdegintą Plokščių, arba Grūšlaukės, ąžuolą, kuris pagal atsiminimus Mončiui simbolizavo tėvynę, mano akimis filmo struktūrą ir tėkmę laiko ir veda prisilietimo tema. Tėvo ir vaikų ryšys per buvimą šalia, kvietimas liesti jo skulptūras, vargai darant švilpius (juk kaimo bemoksliai švilpukus išdroždavo be vargo!), tie berankiai delfinai, rankų tema kaip apsėdimas, Prancūzijos vakarų pakrantės Vandėjos miestelio savivaldybės darbuotojo kvietimas liesti skulptūrinį Mončio gaidį, kad pasisektų ir kad skulptūra gyventų, beveik lietimas filmuojant kūrinius, susiglaudimas skruostais su mama. Filmas po truputį, lėtai žiūrovą nardina į gilesnius vandenis, meditaciją, įsiklausymą. Tam labai padeda puikus garso takelis, kuriame dažnai pasigirsta Mončio švilpiais atliekama muzika. Po filmo dar labiau norisi apkabinti vaiką, artimą žmogų, perbraukti pirštais stalą ir pažiūrėti į delnus. Ir nusiųsti linkėjimą Mončiui į dausas, atsidusti, kad gyvenimas nebuvo lengvas, bet labai turtingas. Dvasiškai tai tikrai. O žemaičiai žeurę myl savo vakus.
