Piktųjų karta

Filmo siužetas aprėpia du istorinius laikus – sovietmečiu vykstančią priešistorę ir tirštai užmaišytą dabartį. Pagrindinio filmo veikėjo, nedidelio Lietuvos miestelio policijos komisaro Ginto (Vytautas Kaniušonis) gyvenimas iš pirmo žvilgsnio idealus: jis – bendruomenėje gerbiamas mylintis vyras ir tėvas, ketinantis laimėti miestelio mero rinkimus. Tačiau Vėlyvio filmas – ne glamūrinė, o baisi pasaka apie dūžtančius likimus, praeities klaidas, tamsiuoju paros metu degančias aistras ir gyvuliškus išgyvenimo instinktus. Ramybės migla ima sklaidytis, kai šoką miestelėnams sukelia prokuroro Laimono (Saulius Siparis) nužudymas, ir paaiškėja, kad į miestelio elitą ima kėsintis senas jų pažįstamas, iki gyvos galvos nuteistas, bet amnestuotas kalinys Vytautas Venclova (Sakalas Uždavinys).

Detektyvinis naratyvas neoriginalus, atpažįstamas iš kitų sėkmingų žanro pavyzdžių, kad ir iš Davido Lyncho genialiojo „Tvin Pykso“. Detektyvo žanras diktuoja savas žaidimo taisykles, tačiau žudymo metodai Vėlyvio filme veikiau primena Tess Gerritsen knygose aprašytus pavojingus serijinių žudikų manevrus nei mažo Lietuvos miestelio prietemoje tylomis vykdomus nusikaltimus. Buvusių dvigubų agentų slapyvardžiai („Angis“, „Briedis“, „Liepsna“, „Tranas“ ir „Rublis“) neleidžia užversti juodo praeities lapo ir ramiai gyventi toliau. Jie sėlina ir persekioja pagrindinius veikėjus tarsi nuodėmingos praeities teisėjai, kol tampa jų mirties priežastimi. Scenaristas Jonas Banys ir Emilis Vėlyvis kūrybiškai pažvelgė į netipinių žmogžudysčių seriją, sukurdami kruvinomis staigmenomis šiurpiai apkaišytą veiksmą. Bandant įspėti komercinio kino beribio žiaurumo priežastis, į galvą ateina lietuviškos pasakos prieš miegą. Jose atsiveria neišpasakyti smurtinio elgesio klodai, pradedant „Stiklo kalne“ deginamu arkliu, baigiant piktaisiais „Karalaitės gulbės“ ar „Dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių“ užkeikimais.

„Piktųjų kartoje“ ypač ryški dualizmo dvasia. Savo pradinuką sūnų Gintas moko slidžių triukų su ginklais, kurie filmo pradžioje pridaro nemalonumų, o finale išgelbsti veikėjui gyvybę. Nuo savo autoriteto apsvaigę penki svarbiausi miestelio žmonės primena „Monopolį“ žaidžiančius politikus, savivaldybė jiems tėra bumerango, malūno ar lenktyninio automobilio figūrėlių atitikmuo. Šie Vėlyvio vaizduojami stereotipiniai korumpuoti personažai savo teritorijos ribose elgiasi tarsi vaikų žaidimų aikštelėje. Begalinė baimė prisiimti atsakomybę, rizikuojant net savo gyvybe, – akivaizdžiausias jų supuvusios moralės įrodymas.

Vėlyvio naudojama kino kalba banaliai lakoniška, tačiau tinkama plačiajai auditorijai. Kino operatorius Feliksas Abrukauskas, nufilmavęs dvi Vėlyvio juodojo humoro komedijas „Redirected/Už Lietuvą!“ (2014) ir „Zero 3“ (2017), jau nuo pat filmo pradžios kuria tirštą atmosferinę įtampą, pavyzdžiui, kai Ginto sūnus Benas (Julius Prakopavičius), demonstruodamas bendraklasiams tėčio gautą jubiliejinę dovaną, iš kuprinės išsitraukia ginklą, užtaiso jį ir nukreipia į mokytoją. Tarsi šio epizodo tąsa – Ginto ir sūnaus pokalbis, kuriam abejinga neliktų jokia vaiko teisių apsaugos tarnyba. Beveik filosofinis disputas apie stipriųjų teisę valdyti silpnuosius. Tėvas aiškina, kad voro užmušti nereikia, nes jis silpnesnis, o Abrukausko kamera stambiu planu stebi vaiko rankyte ropojantį vargšą vorą. Kitas įspūdingas stambus planas – iš apačios filmuojamas kalėjimo kameroje ant suolo rūkantis Gintas. Į viršų kylantys cigaretės dūmai apgaubia paslaptimi įniršio grimasos iškreiptą jo veidą. Būtų neteisinga apeiti ir subtilumu nepasižymintį kameros manevrą 360 laipsnių kampu dukters sumušimo ir prievartavimo scenoje.

Šio filmo „piktųjų karta“ – tai naują tapatybę ir gyvenimą susikūrę sovietizmo reliktai. Penki dvigubi saugumo agentai įvykdė nusikaltimą, už kurį įkalinamas nekaltas žmogus. Dabar jie gerbiami miestelio žmonės, kontroliuojantys svarbiausias galios pozicijas: prokuroras, komisaras, teisėjas, kunigas ir merė. Pasikeitusi šalies politinė situacija tik sustiprino jų veidmainiškumą. Kaltės, gėdos, atsakomybės jausmo, rodos, nėra arba jis gudriai paslėptas po brangiais kostiumais ir netikromis šypsenomis. Vėlyvio filmo žanras reikalauja aukų, tad kaltės jausmas bus perduotas ateinančiai kartai, tik kita forma. Turbūt šitai norima pasakyti ironiška filmo pabaiga, kai bylos tyrėją nušauna augantis „taikdarys“ – komisaro sūnus. Fantastikos prieskoniu pagardinta tyrėjo baigtis byloja apie žiaurumo cikliškumą, kartų ryšį.