Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo

Būtų keista, jei tokia asmenybė liktų nepastebėta Lietuvos dokumentikoje. Vytauto V. Landsbergio filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ stengiasi iš šių dienų perspektyvos pažvelgti į garsaus fotografo gyvenimą, išryškinti svarbiausius jo motyvus.

Tuo retrospektyviniu žvilgsniu į gyvenimą filme žvelgia ir pats herojus, prisimindamas svarbiausius įvykius, dalindamasis mintimis apie savo kelią. Jis tai daro negailėdamas savęs, neteisindamas, jausdamas kaltę ar apmaudą dėl padarytų klaidų, nutikusių nelaimių.

Filmo veiksmo varomoji jėga – pasiruošimas didelei fotografo darbų parodai Vokietijoje, Manheime. Beje, ši paroda „Kosmos“ buvo eksponuojama ir Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, kur sulaukė didelio dėmesio. Parodos nuotraukų ciklą „Lietuvos žmonės“ A. Sutkus kūrė nuo 6-ojo dešimtmečio, siekdamas parodyti kasdienines žmonių gyvenimo scenas, įprastas, nepagražintas. Tačiau jis sugeba nuotraukose perteikti tai, kas yra prasminga žmogaus egzistencijoje.

Filmas prasideda nuo pasiruošimo parodai. Sutkus ir jo žmona dalykiškai bendrauja su specialiai dėl parodos ir nuotraukų atrankos knygai atvykusiu svečiu iš Vokietijos. Kiek daug pastangų reikalauja atgabenti monumentalią parodą ir jos autorių, kuriam lėktuvu skristi gydytojai leidžia, bet „kilti ir leistis pataria nerizikuoti“. O koks nervas filmo herojų ima besiruošiant į oro uostą! Net iš žmonos lūpų išsprūsta: „Kaip tu mane nervini, meškuti...“ Rodomas filme ir pats skrydis. Žinoma, lėktuve ir visur kitur Sutkus fotografuoja. Mažutė „Leica“ – neatsiejama jo kūno dalis.

Kai filme Sutkus fotografuoja, iš filmo scenos tarsi ištraukiama tai, ką pamato fotografo žvilgsnis, ir virsta jo nuotrauka. Toks pasirinktas meninis sprendimas, beje, gana paveikus. Fotografas jį supančioje aplinkoje pamato ir juostoje užfiksuoja vaizdus, sublizgančius lyg daugiabriauniai deimantai, paliečiančius esminius dalykus.

Matyti, kad parodos rengimas svarbus filmo herojui, užima jo laiką ir mintis, suteikia jėgų toliau užsiimti vieninteliu dalyku, kuris jį tikrai domina – fotografija. Įsimintina scena, kai dukra bando prisiminti, kas gi dar domino tėtį be fotografijos, ir niekas neateina į galvą – „jūs su mama net į kiną neidavote“...

Filme rodomos tos scenos iš Sutkaus gyvenimo, kurios nutiko rengiant parodą. Jos sudėliotos taip, kad galėtume chronologiškai peržvelgti filmo herojaus gyvenimą.

Susitikus su senu bičiuliu Vytautu Landsbergiu, iškyla vaikystės vaizdai. Jiedu abu ironiškai pasišaipo iš senatvinių negalių ir išsiaiškina, kad yra „zemliokai“. Mini nuostabaus grožio vietas, kuriose augo, dalijasi vaikystės atsiminimais. „Mylėk Lietuvą ir būk žmogum“, – prisimena savo tėvo žodžius Landsbergis. Tas „buvimas žmogumi“ – vienas ryškiausių Sutkaus fotografijų bruožų.

Sutkaus vaikystės prisiminimai ne tik šviesūs, bet ir tragiški, dramatiški. Tėvo savižudybė, senelių auklėjimas, sunkiai besiverčianti mama, metai mokykloje, sunkus darbas, pirmieji bandymai fotografuoti.

Susitikęs su Irena Veisaite, filmo herojus prisimena judviejų ilgą, kelis dešimtmečius trukusią draugystę. Tada filme suskamba ir žydiškas motyvas – Sutkus pasakoja, kad fotografijų ciklą „Lietuvos žmonės“ jam buvo svarbu užbaigti nuotraukomis iš geto.

Tada seka žvilgsnis į sovietinį laikotarpį, kai Sutkus prisidėjo prie Lietuvos fotografijos meno sąjungos įkūrimo ir ilgą laiką jai vadovavo. Tas „dvigubas“ gyvenimas, slepiamos nuotraukos, sandėriai su sąžine, siekiant įtikti valdžiai. Viso to kaina – sugriuvusi šeima, baisi tragedija, įvykusi su sūnumi, toksinės priklausomybės.

Žinoma, filme neapsieita ir be turbūt žinomiausios Sutkaus nuotraukos atsiradimo istorijos. Sutkus pasakoja, kaip Nidoje fotografavo Jeaną-Paulį Sartre’ą ir Simone de Beauvoir. Jaunieji fotografijos stovyklos ar būrelio nariai užstumia klasiko vežimėlį ant kopos, kur kadaise buvo padarytos pasaulyje išgarsėjusios nuotraukos.

Scenos jaunųjų fotografų stovykloje, bendravimas su jais – taip pat reikšmingos filmo herojui. Jaunieji fotografai keliauja su juo po Nidą. Jie lyg koks antikinio teatro choras komentuoja Sutkaus gyvenimo temas. Užduoda jam jaunatviškus klausimus: „Kokia jūsų mylimiausia fotografija“, „Būti fotografu – prakeiksmas ar palaima?“ Paskutinė ilga filmo scena – jaunuolių būrelio stumiamas vežimėlyje Sutkus juda pamariais – pamažu perkelia filmo prasminį akcentą. Nuo Sutkaus ant tų kol kas bevardžių jaunuolių, vienam kurių gal pačiam bus lemta sužinoti atsakymus į klausimus, kadaise užduotus garsiajam fotografui.