Apie kartas ir ryšio paieškas

Lietuviški trumpametražiai filmai festivalyje „Scanorama“

„Šokis“, rež. Danielius Minkevičius
„Šokis“, rež. Danielius Minkevičius

Jubiliejinės „Scanoramos“ konkursinės trumpametražių filmų programos „Europos blyksniai“ nugalėtoju tapo režisieriaus Marko Siegfriedo Gerstorferio empatiją sukeliantis, nekaltumo sąvoką deformuojantis socialinės problematikos filmas „Nematoma riba“ („Die Unsichtbare Grenze“, 2022, Austrija). Šiame konkurse pristatyti ir du lietuviški filmai: dinamiškas Danieliaus Minkevičiaus „Šokis“ ir poetiškos Arno Balčiūno „Blausos“. Abu – kelio filmai. Abiejuose susiduria dvi kartos. Abu apie artimo ryšio paieškas. Bet geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimas skirtas vienam. Po pagrindinį prizą gavusio austrų filmo laureatų vakaro programoje buvo rodomos A. Balčiūno „Blausos“. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad atskira nominacija geriausiam lietuviškam filmui įsteigta turbūt todėl, kad bendrame konkurse tikimybė laimėti mažoka.

 

Trečiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros kurse studijuojančio A. Balčiūno filmas „Blausos“ pasakoja apie dviejų nepažįstamųjų kelionę į niekur. Kaip ir kituose kelio filmuose, „Blausose“ svarbiau kelionė, o ne galutinis tikslas. Leonas (Arvydas Dapšys), matyt, prie pensijos prisiduria vairuodamas automobilį „Bolt“ platformoje. Livija (Ieva Kaniušaitė) – mergina, kurios numanoma gyvenimo istorija tampa pretekstu rutuliotis filmo veiksmui. Vos Leonui baigus paskutinį reisą, net neužsakiusi kelionės, į automobilį tarsi į saugią erdvę, it bėgdama nuo negandų, įsmunka Livija. Pavieniai klausimai, nakties tamsoje kartais prarandantys ryšį, trumpi atsakymai be papildomų paaiškinimų. Pokalbis tarp veikėjų tingus, Leonas bando ieškoti keleivei artimesnės temos, bet tai skamba tarsi švelnus tardymas. Tiesa, filmo dialogai (scenarijus A. Balčiūno, A. Perstinevičiūtės) visai neblogi: gana natūralūs, jaukūs, į juos įterpta gero situacinio humoro frazių. Filmas malonus ne tik ausiai, bet ir akiai: Livijai žvelgiant pro langą melancholijos suteikiančios gatvių šviesos, šviesoforų spalvos virsta blausiais susiliejusiais burbuliukais. Poetišką motyvą įvaizdina Livijos užsnūdimas, tačiau kartu šie išplaukę vaizdiniai atspindi jos gyvenimo istorijos fragmentiškumą. Dvi atskiras visatas (Leoną ir Liviją) sujungiantis epizodas – Livijos spontaniškai išprašytas sustojimas. Prie pilko sovietinio daugiabučio Leonas ją atveža kerštui. Išdaužę Livijos tėvo buto langą abu veikėjai kvatodami parbėga į automobilį. Nuotykis suartina veikėjus, jei ne kaip bičiulius, tai kaip bendrininkus. Jausdama norą pasiaiškinti, Livija šiek tiek užsimena apie komplikuotus santykius su tėvu. Po šio įvykio tarp jų atsiranda abipusė pagarba, nuoširdumas. Užsimezga tarsi tėvo ir dukters santykis, grįstas neišsipildžiusiais lūkesčiais, jie vienas kitam tampa laikinais šeimos narių antrininkais. „Blausos“ – filmas apie skirtingas kartas, ieškančias bendros kalbos. Stebime vaizdingą Livijos vidinę kelionę, neįmanomą be atsitiktinės pažinties su vairuotoju Leonu, pabirusius jausmų karoliukus suveriant į pasitikėjimo vėrinį.

 

„Blausos“ tinka kaip savotiškas teminis įvadas į D. Minkevičiaus „Šokį“, – po miglotų Livijos užuominų apie klampius jos santykius su tėvu kitame lietuviškame filme susiduria praeities nuoskaudas giliai širdyje užrakinę, atsiverti vienas kitam nesugebantys sūnus (Saulius Ambrozaitis) ir tėvas (Aleksas Kazanavičius). Nors veikėjų asmenybės skiriasi tarsi diena ir naktis, režisierius įterpia scenų, parodančių jų panašumą. Sūnus filmo pradžioje, o vėliau ir tėvas užsimerkia ir ima „spausti dugną“ lėkdami keliu, abu nevengia pavojingų manevrų. Šis tarp eilučių išryškėjantis panašumas – tarsi siūlymas atsiverti. Tačiau, kad ir kaip būtų graudu, tai taip ir neįvyksta. Galima būtų teigti, kad tai filmas apie vyriškąjį ego, nepasižymintį lankstumu ar emociniu jautrumu net artimiausiems žmonėms. Toksiškas identitetas visuomenėje užsiliko iš sovietmečiu gimusios kartos. Tėvo ir sūnaus santykiuose daug grubių replikų, smurto, bet tyliose scenose suskamba ir dvejonių natos. Finalinėje scenoje tėvas įsiveržia į sūnaus draugų vakarėlį. Patalpa paskendusi dūmuose, prakaituotų kūnų maišalynė. Filmas baigiasi paskutiniu veikėjų susižvelgimu. Šiame žvilgsnyje – vien arši neapykanta, nusivylimas, susikaupęs per šitiek nebendravimo metų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūrinys lieka neužbaigtas. Tačiau kokia prasmė tęsti? Nė vienas veikėjas nepasikeis, nežengs nė žingsnio ryšiui užmegzti. Dėl tos pačios priežasties, manau, kad filmas pasibaigė dar neprasidėjęs. Niekas čia nepakinta. Kitaip nei „Blausose“, kelionė šių veikėjų negelbsti.