Homo sovieticus

Uždavinys sudėtingas, ir filmo autoriai apvažiavo ne vieną šalį, sutiko ne vieną žmogų, išklausė daug nuomonių. Daugiausia vietos filme skirta 1991 m. Maskvoje, tuometinėje Centrinėje televizijoje, surengtos jaunuolių iš skirtingų SSRS respublikų diskusijos dalyviams. Diskusija buvo skirta sovietų imperijos žlugimui, joje dalyvavo tada penkiolikmetis būsimas žurnalistas Ingusas Bērziņis. Diskusiją vedė garsusis Vladimiras Pozneris – regis, pats gryniausias homo sovieticus pavyzdys. Įdomu, kad dauguma jaunųjų dalyvių palaikė SSRS žlugimą. Po trisdešimties metų jie vis dar prisimena susitikimą Maskvoje (bent jau tie, kuriuos kalbina filmo kūrėjai), nors gyvenimas juos išblaškė po įvairius kraštus ir, matyt, gerokai palamdė. Nors ne visus, pavyzdžiui, Bērziņis dabar vadovauja latviškam „Delfi“ ir, ko gero, bijo tik Rusijos agresijos. Tigranas Atanesianas gyvena Jerevane, jis tapo, iš visko sprendžiant, įtakingu advokatu. Tigranas nostalgiškai prisimena vaikystę, nes tėvas dirbo KGB ir šeima gyveno pasiturinčiai. Dabar jis taip pat nesijaučia vargšas, nors prisipažįsta, kad kartais tenka taikytis su šalyje klestinčia korupcija. Jis sako, kad homo sovieticus – lyg užkrečiama liga.

Anna Coppola studijavo JAV, tapo žurnaliste ir sugrįžo į gimtąją Tverę. Nors miestas ir netoli Maskvos, bet vis dar gili provincija ir Anna, regis, jaučiasi panašiai kaip sovietų laikais. Ji kalba apie „vidinę egzilę“. Pamenu, pati vartojau šį terminą anais laikais ir kartais pritaikau, pamačiusi ir išgirdusi homo sovieticus apraiškas Seimo posėdyje ar aukštų Lietuvos pareigūnų kalbose. Anna vis dažniau nori atsiriboti nuo sociumo, gyventi asmenišką gyvenimą. Ji nebeturi vilčių, kad kas nors gali pasikeisti. Galiu tik įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi po vasario 24 d., kai sovietų imperijos restauracija įgijo siaubingą pagreitį.

Bachramas Achmedzade gimė Azerbaidžane, bet dabar gyvena Prahoje, yra verslininkas ir džiaugiasi, kad čekai pernelyg nesidomi politika. Tačiau akivaizdu, kad kiekvienam iš šių filmo herojų (beje, kaip ir filmo autoriams) gyvenimas SSRS asocijuojasi su trauma. Kad ir kaip jie stengtųsi ar apsimetinėtų, regis, vis dar nesugeba pasižiūrėti į ją iš šalies. Kita vertus, tai tikrai ne taip paprasta, nes homo sovieticus – tai grėsmė, kuri nuolat šalia.

Gal todėl Ruduša ir Briedis dažnai prisimena filosofą Aleksandrą Zinovjevą, savo knygose aprašiusį homo sovieticus fenomeną, tik neužsimena, kad grįžęs į Rusiją po ilgų emigracijoje praleistų metų jis galiausiai tapo Putino simpatiku. Todėl jie kalbina politologę Anne Apllebaum, sociologą Levą Gudkovą, ko gero, žinantį visus atsakymus, nes projektą „Sovietų žmogus“ pradėjo jau 1989-aisiais, ir Maskvos „papročius“ gerai išmanantį vokiečių žurnalistą Borisą Reitschusterį. Pašnekovai išsako daug teisingų minčių, bet toks įspūdis, kad filmo autoriai pernelyg ilgai klajojo su 1991-ųjų diskusijos dalyviais, stebėjo Nemirtingojo pulko veikėjus ir paminklų sovietų kariams garbintojus įvairiose šalyse. Tad ekspertai su savo tiksliomis bei negailestingomis formuluotėmis ir siūlymais, kaip dorotis su trauma, jau atrodo lyg iš kito filmo, o ir margą vaizdų chaosą kūrėjams ne visada pavyksta suvaldyti.

Kad ir kaip būtų, filmas „Homo sovieticus“ yra kaip veidrodis ir skatina pirmiausia savyje ieškoti totalitarinės valstybės gyventojo bruožų. Kiekvienas gali savęs paklausti, ar yra pasirengęs paklusti valdžiai, priimti visus jos šūkius, ar tiki skambiais lozungais, šlovinančiais praeitį ir niekinančiais gyvenimą?