Lietuviai kaimynų ekranuose

Mažumos bendra produkcija

„Pasienio paukščiai“, rež. Vytautas Puidokas, 2021
„Pasienio paukščiai“, rež. Vytautas Puidokas, 2021

Mažumos bendra produkcija (arba tiesiog mažumos koprodukcija) – pastaraisiais metais Europos kine vykstantis procesas, kai kuriant filmą bendradarbiauja kelių valstybių kino gamintojai. Šis procesas ypač svarbus valstybėms su nedidelėmis kino pajėgomis, kaip kad trims Baltijos šalims – didesnis filmo biudžetas, gautas iš kelių valstybių, suteikia daugiau galimybių augti nacionaliniam kinui, o vykstantys kūrybiniai mainai sukuria darbo vietas kino srities profesionalams.

2012 m. įsteigus Lietuvos kino centrą, greta paramos nacionaliniam kinui atsirado galimybė finansuoti ir mažumos koprodukciją. Tai parama bendriems Lietuvos ir užsienio kino projektams, kai lietuvių įnašas neviršija 50 proc. Bendro filmo biudžeto. Nors pagrindiniu mažumos koprodukcijos dalyviu visada yra prodiuseris, bendros gamybos projektuose įprastai dalyvauja ir kiti mūsų kino lauko darbuotojai, pavyzdžiui, garso ir montažo režisierius, vaizdo operatorius, aktoriai, asistentai, o kartais – net ir kino režisierius. Mažumos koprodukcija lietuviams ne tik atveria naujus bendradarbiavimo su užsienio kino kūrėjais kelius, leidžia mokytis ir tobulėti, bet suteikia ir daugiau galimybių būti pastebėtiems tarptautiniuose kino festivaliuose – juose buvo nominuotas arba apdovanotas ne vienas lietuvių mažumos koprodukcijos filmas.

Per mažiau nei dešimtmetį Lietuvoje paremta apie septyniasdešimt vaidybinių ir dokumentinių trumpametražių ir ilgametražių mažumos bendros produkcijos filmų. Parama šiems filmams pradėta skirti nuo 2014 m., kai buvo paremti du vaidybinių ir keturi dokumentinių filmų projektai. Tarp jų – vaidybiniai Davio Simanio „Pelenų sanatorija“ („Pelnu sanatorija“, 2016, Latvija, Lietuva, liet. prod. Uljana Kim, „Studio Uljana Kim“) ir Mikko Kuparineno „Dvi naktys iki ryto“ („2 Nights Till Morning“, 2016, Lietuva, Suomija, liet. prod. Kęstutis Drazdauskas, „Artbox“). Pastarasis pasakoja netikėtą prancūzės architektės ir didžėjaus iš Suomijos meilės istoriją. Išsiveržus ugnikalniui Islandijoje atšaukiami visi skrydžiai ir du atsitiktinai susitikę nepažįstamieji užstringa jiems svetimame mieste – Vilniuje. Tarp pirmųjų mažumos koprodukcijos filmų – ir režisierių Virginijos Vareikytės ir Maximilieno Dejoie dokumentinis filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ („When We Talk About KGB“, 2015, Lietuva, Italija, liet. prod. Dagnė Vildžiūnaitė, „Just a moment“), kurio centre – septynios sovietmečiu KGB persekiotų arba jai dirbusių lietuvių istorijos, ir norvegų režisierės Anne Magnussen bei lenkų režisieriaus Paweło Dębskio ties fikcijos ir realybės riba balansuojantis dokumentinės animacijos filmas „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ („Mannen som kunne 75 språk“, 2016 Novegija, Lenkija, Lietuva, liet. prod. Živilė Gallego, „Fralita films“), pasakojantis poligloto Jurgio Juliaus Justo Zauerveino Girėno gyvenimo istoriją.

Pastaruoju metu paremiama daugiau nei dešimt mažumos koprodukcijos filmų per metus. Tokie filmai pasižymi temų, žanrų, taip pat ir gamyboje dalyvaujančių valstybių įvairove. Pavyzdžiui, estų režisieriaus Vallo Toomlos filme „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, 2016, Estija, Latvija, Lietuva, liet. prod. Uljana Kim, „Studio Uljana Kim“) gręžiamasi į poros susvetimėjimą po jų gyvenime įvykusių netekčių. Griūvančius santykius gelbėti jie bando apsimesdami tuo, kuo nėra. Neringos Medutytės dokumentinis filmas „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ (2017, Lietuva, Didžioji Britanija, liet. prod. Lukas Trimonis, „IN SCRIPT“) skirtas lietuvių, savo noru nuėjusių tarnauti į kariuomenę, istorijoms. Lailos Pakalniņos „Šaukštas“ („Karote“, 2019, Latvija, Norvegija, Lietuva, liet. prod. Dagnė Vildžiūnaitė, „Just a moment“) – dokumentinis filmas, skirtas vienkartiniam plastikiniam šaukštui: nuo gamybos iki šiukšlių dėžės. Tarp mažumos bendros gamybos filmų – ir žinomo lenkų kino režisieriaus, scenaristo Krzysztofo Zanussi vaidybinis filmas „Eteris“ („Eter“, 2018, Lenkija, Ukraina, Vengrija, Lietuva, liet. prod. Uljana Kim, „Studio Uljana Kim“), kuriame pasakojama ekscentriško XX a. pirmosios pusės karo gydytojo, apsėsto idėjos manipuliuoti žmonėmis panaudojant eterį, istorija.

Mažumos bendros gamybos filmai augte suaugo su ukrainiečių kilmės režisieriaus Sergejaus S. Loznicos vardu. Lietuvoje režisierius dirba su kino gamybos kompanija „Studio Uljana Kim“ (prodiuserė Uljana Kim), kuri yra viena iš mažumos koprodukcijos projektus vystančių lyderių. S. Loznicos kūrybinėje komandoje yra ne vieno lietuvio pavardės: daugumą filmų sumontavęs montažo režisierius Danielius Kokanauskis, archyvinės vaizdo medžiagos restauraciją vykdęs Jonas Zagorskas, Lietuvoje jau daug metų gyvenantis garso režisierius Vladimiras Golovnickis. Nors S. Loznica geriau žinomas kaip dokumentinio kino režisierius, prikeliantis istorinius archyvinius kadrus, jo bendradarbiavimas su lietuviais prasidėjo nuo vaidybinio filmo „Nuolankioji“ („Krotkaja“, 2017, Prancūzija, Vokietija, Lietuva, Nyderlandai). Filmo premjera įvyko tarptautiniame Kanų kino festivalyje. „Nuolankioji“ – pasakojimas apie Rusiją. Bevardei moteriai (Vasilina Makovceva) atgal sugrįžta siuntinys, kurį ji išsiuntė kalinčiam savo vyrui. Norėdama išsiaiškinti, kas atsitiko, moteris nusprendžia į kalėjimą nuvykti pati. Per šią kelionę S. Loznica kuria šiuolaikinės Rusijos portretą. Tai bet kokį žmogiškumą praradusi šalis, kurioje klesti korupcija, žiaurumas ir išnaudojimas, o vilties, kad kažkas dar gali pasikeisti, jau nelikę.

Dar vienas mažumos koprodukcijos rezultatas – S. Loznicos dokumentinis filmas „Valstybinės laidotuvės“ („State Funeral“, 2019, Nyderlandai, Lietuva, liet. prod. Uljana Kim, „Studio Uljana Kim“). Filmas, skirtas vieninteliam įvykiui – Stalino mirčiai ir laidotuvėms 1953 m., sukurtas vien iš archyvinių kadrų, kuriuose užfiksuoti visoje Sovietų Sąjungoje vykę gedulo mitingai. Montažu S. Loznica kuria naują naratyvą, kurio centre – SSRS vyravęs Stalino asmenybės kultas. S. Loznicai rūpi ne tik pati kulto dekonstrukcija ir reiškinio groteskiškumas, bet ir ideologijos, kolektyvinės atminties klausimai, tautos mentalitete įsišaknijusio asmenybės kulto fenomenas šiuolaikinėje Rusijoje. Filmas pelnė apdovanojimą ne viename tarptautiniame dokumentikos festivalyje.

Ilgametis bendradarbiavimas su režisieriumi virto bendru nacionalinės gamybos (didžioji finansavimo dalis gauta iš Lietuvos kino centro) ilgametražiu dokumentiniu filmu „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021, Lietuva, Nyderlandai, prod. Uljana Kim, „Sudio Uljana Kim“). Filmas skirtas 1988–1991-iesiems, Lietuvos istorijos lūžio metams, jame vieno žmogaus portretas tampa visos tautos didžiosios istorijos metafora. Per archyvinius kadrus, kuriuose užfiksuotas Vytautas Landsbergis ir jo aplinka, atsiveria vienas reikšmingiausių laikotarpių lietuvių kelyje į laisvę.

Paskutinio S. Loznicos filmo „Natūrali naikinimo istorija“ („The Natural History of Destruction“, 2022, Vokietija, Nyderlandai, Lietuva, liet. prod. Uljana Kim, „Studio Uljana Kim“) premjera taip pat įvyko Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Jo pasakojimas konstruojamas remiantis vokiečių rašytojo W. G. Sebaldo to paties pavadinimo esė ir archyvine Antrojo pasaulinio karo vaizdo medžiaga. Režisierius gręžiasi į karo moralumo ir civilių išnaudojimo karo reikmėms, masinių žudynių dėl „didesniojo gėrio“ klausimus. Šios temos tampa ypač aktualios Rusijos dabartinės invazijos į Ukrainą kontekste.

Latvių režisierius Dāvis Sīmanis jaunesnysis ne viename filme vis grįžta prie iškreipto realybės atvaizdo – jo kuriamą pasaulį ir herojų savivoką neatpažįstamai keičia karas arba artėjanti jo nuojauta. D. Sīmanio „Pelenų sanatorija“ perkelia į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, 1917 metus. Išsekęs vokiečių chirurgas Ulrichas (Ulrich Matthes) išsiunčiamas į sanatoriją Latvijoje, kuri skirta psichines traumas karo lauke patyrusiems pacientams. Čia jis patenka į beveik sapnišką realybę ir greitai jai pasiduoda – taip prasideda jo kelionė per pirminius įsitikinimus, prisiminimus ir vizijas, galbūt padėsianti vėl savyje atrasti žmogiškumą. „Pelenų sanatorijoje“ D. Sīmanis rodo karo pasekmes – jis negrįžtamai žaloja sąmonę ir veda į beprotybę. Siurrealus ir kitas Simanio filmas „Metai prieš karą“ („Gads pirms kara“, 2021, Latvija, Lietuva, Čekija, liet. prod. Uljana Kim, „Studio Uljana Kim“). Latvis durininkas Peteris (Petr Buchta), save vadinantis Hansu, 1913 m. leidžiasi į kelionę po Europą. Įsiveldamas į keisčiausias istorijas jis keliauja per miestus, per istorinį laiką, režimus – nuo komunizmo iki nacizmo, sutinka istorines asmenybes, nuo žinomų diktatorių iki Freudo. Hanso beprotybė ir jo košmariška kelionė filme – pasaulio, kuris netrukus neatpažįstamai pasikeis, alegorija.

Giedrė Žickytė, geriau žinoma kaip dokumentinio kino režisierė, su kino kūrimo kompanija „VšĮ Moonmakers“ yra prodiusavusi ne vieną mažumos koprodukcijos filmą. Trumpametražis dokumentinis režisierių Maite Alberdi ir G. Žickytės filmas „Aš čia tik svečias“ („Yo no soy de aquí“, 2016, Čilė, Lietuva, Danija) pasakoja apie seną moterį Josebę. Iš San Sebastiano Ispanijoje, Baskijos regione, ji emigravo į Čilę ir dabar gyvena senelių namuose. Alzheimerio liga paveikė Josebės atmintį, ji prisimena vaikystę, žaidimus gatvėse ir gimtąją baskų kalbą, tačiau netiki, kad senelių namuose gyvena jau ne vieną dieną – juose jaučiasi tik laikina viešnia. Nepaisant gyvenimą paženklinusios ligos, ji yra optimistė. Taip į ją žvelgia ir režisierės, fiksuojančios neišblėstančius gražiausių Josebės gyvenimo dienų prisiminimus. „Aš čia tik svečias“ pelnė apdovanojimus Liublianos, Neimegeno, Budapešto, Ukrainos, „Camerimage“ (Lenkija) tarptautiniuose kino festivaliuose ir buvo nominuotas geriausio trumpametražio kino filmo kategorijoje 2016 m. Europos kino apdovanojimuose.

Antrasis G. Žickytės mažumos koprodukcijos filmas – ukrainietės Irynos Tsylik ilgametražė dokumentika „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („Zemlia blakytna niby apelsyn“, 2020, Ukraina, Lietuva). Filmas sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje, pelnė 19 apdovanojimų ir 17 nominacijų įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, tarp jų – ir apdovanojimą už geriausią dokumentinio filmo režisūrą Sandanso (JAV) nepriklausomo kino festivalyje. Filmo veikėjai – vieniša motina Anna ir keturi jos vaikai. Šeima gyvena Ukrainoje, Donbase, ties fronto linija. Oro atakos, krentančios bombos, pataikančios į gretimus namus, ir slėpimasis rūsyje jau tapo neatsiejama jų kasdienybe. Stiprybės šeimai suteikia kinas – vyriausiajai dukrai svajojant tapti kino operatore, visa šeima nejučia įsitraukia į filmo apie savo patirtis per karą kūrimą. Šis filmas jiems – ne tik veikla, leidžianti bent trumpam užsimiršti ir suartėti. Jiems tai būdas įprasminti patirtą traumą, kuri, ištarta garsiai, jiems ir visiems į filmo premjerą susirinkusiems miestelio gyventojams tampa bent šiek tiek mažesnė. „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ – tai filmas apie žmogiškosios šviesos išsaugojimą, kai pasaulį apgaubia tamsa.

Italų režisieriaus Sandro Bozzollo dokumentinis filmas „Nijolė“ („Nijole“, 2018, Italija, Lietuva, liet. prod. Dagnė Vildžiūnaitė, „Just a moment“) – Mockų šeimos, Kolumbijoje gyvenančių lietuvių imigrantų istorija. Jos epicentre – filosofo, politinio aktyvisto, buvusio Bogotos mero Antano Mockaus motina Nijolė. Nijolė Šivickas (1925–1918) – žinoma Kolumbijos menininkė, keramikė, grafikė, iliustratorė. Filmas – ne tik fizinė Nijolės kelionė iš Kolumbijos į gimtąją Lietuvą. Kartu tai – kelionė per Nijolės gyvenimą, jos galvoje besisukančius prisiminimus, kūrybą ir skirtingas kultūras. Greta skleidžiasi nepaprasti motinos ir sūnaus santykiai. Du po vienu stogu ilgai gyvenę žmonės – tarsi skirtingi poliai. Abu – veržlūs ir kiek ekscentriški. Tačiau jie atviri pasauliui ir vienas kito trūkumams, puoselėjantys bendras vizijas ir vertybes, o jų ryšis bėgant metams, regis, tik stiprėja.

Latvių režisieriaus Jurio Kursiečio vaidybinis filmas „Olegas“ („Oleg“, 2019, Latvija, Belgija, Lietuva, Prancūzija, liet. prod. Lukas Trimonis, „IN SCRIPT“). Pagrindinį vaidmenį filme atlieka lietuvių aktorius Valentinas Novopolskis, epizodiniuose vaidmenyse – Valentinas Krulikovskis, Paulius Čižinauskas. Pasaulinė filmo premjera įvyko Kanų kino festivalio paralelinėje programoje. „Olego“ siužetas paremtas tikromis istorijomis – pasakojimai apie sunkų emigrantų gyvenimą ir kai kurių nusikaltimus aktualūs ir atpažįstami mūsų regiono gyventojams. Olegas (V. Novopolskis) – Latvijos rusas, išvykęs į Belgijos skerdyklą dirbti mėsininku. Įvykus nelaimingam atsitikimui Olegas yra neteisingai apkaltinamas ir atleidžiamas. Patikėjęs naują darbą pažadėjusiu lenku Andžejumi (Dawid Ogrodnik), Olegas pakliūva į apgavysčių, nelegalaus darbo, išnaudojimo ir nusikaltimų pilną pasaulį.

Dar viena „IN SCRIPT“ mažumos koprodukcija – dokumentinis serialas „Ribos“ („Borderland“, 2021, Belgija, Kroatija, Norvegija, Lietuva). Tai – šešių serijų pasakojimas apie sienas įvairiuose Europos regionuose – tarp Serbijos ir Kroatijos, Norvegijos ir Švedijos, Šiaurės Airijos ir Airijos, Lietuvos ir Baltarusijos, Lietuvos ir Rusijos, Slovėnijos ir Kroatijos. Šios sienos – ne tik fizinės, žyminčios valstybių ribas, jos turi ir simbolinę prasmę, skaldo arba suartina abipus jų gyvenančius žmones. Serialo dalį „Pasienio paukščiai“, skirtą Kuršių nerijos sienai, skiriančiai Lietuvą nuo Rusijos Kaliningrado srities, sukūrė lietuvių režisierius Vytautas Puidokas. Filmo centre – dvi abipus sienos įsikūrusios ornitologijos stotys, Ventės rago ir Rybačij (Rasytės). Ornitologų sovietmečiu palaikyti ryšiai seniai nutrūkę, tačiau filme tarsi veidrodyje galime stebėti kone identišką jų kasdienybę. Nepaisydami politikos (kaip tik tuo metu stiprinama juos skiriančios sienos apsauga) abiejų stočių ornitologai ryžtasi atkurti nutrūkusį ryšį ir vėl susitikti dėl bendro projekto – stebėti paukščius. Režisierius su operatore Kristina Sereikaite fiksuoja gyvenimą abipus sienos, neretai lydimą įsivaizduojamų priešų, ir pirmuosius nedrąsius ornitologų susitikimus, galbūt padėsiančius pagaliau įveikti barjerus, jei ne fizinius, tai bent įsivaizduojamus.

Vaidybinis filmas apie šnipus tarpukario Estijoje „Operacija „O2“ („O2“, 2020, Estija, Suomija, Lietuva, Latvija, liet. prod. „IN SCRIPT“) – rečiau pasitaikančio bendradarbiavimo tarp trijų Baltijos valstybių pavyzdys. Filme vaidina visų trijų valstybių aktoriai, tarp jų – lietuviai Vaidotas Martinaitis ir Ieva Andrejevaitė, o didelė lietuvių grupė buvo atsakinga už filmo vaizdo efektus. Filmas prasideda Estijos antisovietinės žvalgybos skyriuje įvykdyta žmogžudyste. Įtariama, kad jos kaltininkas – dvigubas sovietų agentas. Atskleisti šį nusikaltimą iškviečiamas paslaptingomis aplinkybėmis prieš porą metų į Suomiją išvykęs, prieš tai tam pačiam skyriui vadovavęs detektyvas Feliksas Kangus (Priit Voigemast). Netrukus išdaviko paieškos tampa lenktynėmis su laiku: virš Estijos jau kybant Sovietų Sąjungos okupacijos grėsmei, išsiaiškinti dvigubą agentą ir per jį gauti Raudonosios armijos šifrų knygą yra paskutinė žvalgybininkų viltis įgyti pranašumą. Nors veiksmas vyksta Estijoje, filmo tema – gresianti sovietų okupacija – aktuali visoms trims šalims. Filmo kūrėjai išvengia kontroversiškos temos (būdingos ne tik Estijai) – ar sovietų karių įsileidimas į valstybės teritoriją buvo išdavystė, ar apsaugojo tautą nuo blogesnių pasekmių, kai pralaimėjimas vis tiek buvo neišvengiamas. Tačiau „Operacija „O2“ ir nepretenduoja į politinių įvykių analizę – filme svarbesnis žmogaus, tapusio didžiųjų politinių žaidimų įkaitu, motyvas.

Tokia pat universali lietuvių ir latvių tautoms yra ir režisieriaus Viesturo Kairišo vaidybinio filmo „Miestas prie upės“ („Pilsēta pie upes“, 2020, Latvija, Lietuva, Čekija, liet. prod. Kęstutis Drazdauskas, „Artbox“) istorija. Filmo veiksmas vyksta paskutiniais tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metais. Pagrindinis filmo herojus Ansis (Dāvis Suharevskis), metęs tarnystę turtingų vokiečių šeimoje, grįžta į gimtąjį miestelį prie upės slaugyti mirštančio tėvo ir įsidarbina miestelio dailininku. Įsimylėjęs žydaitę Ziselę (Brigita Cmuntová) Ansis jos negali vesti dėl skirtingo tikėjimo, o netrukus įsimyli į miestelį atvykusią latvę Naigą (Agnese Cīrule). Prasideda karas, rusus keičia vokiečiai, ir Ansis tampa aplinkybių įkaitu – kaip miesto dailininkui jam belieka iš naujo perrašinėti gatvių pavadinimus, stebėti besikeičiančius stabų biustus ir gelbėti abi mylimąsias nuo skirtingų okupantų grėsmės. „Miestas prie upės“ – filmas apie tarp dviejų priešiškų režimų atsidūrusių žmonių likimus, jų pastangas išlikti ir išlaikyti žmogiškumą.

Mažumos produkcijos rezultatas – ir rusų režisieriaus Ivano I. Tverdovskio vaidybinis filmas „Šoklys“ („Podbrosy“, 2018, Rusija, Lietuva, Airija, Prancūzija, liet. prod. Ieva Norvilienė, „TREMORA“). Filmo garso režisieriumi dirbo Jonas Maksvytis. „Šoklys“ atstovauja nepriklausomam Rusijos kinui, buvo pastebėtas ne viename kino festivalyje, pelnė Karlovi Varų festivalio „Krištolinį gaublį“. Filmo herojus Denisas (Denis Vlasenko) auga vaikų namuose. Jis turi retą genetinę ligą – nejaučia skausmo, todėl tampa kitų vaikų namų auklėtinių eksperimentų objektu. Kai Denisas sulaukia šešiolikos, vaikų namuose pasirodo jo motina (Anna Sliu) ir išsiveža jį. Denisas ilgisi motinos meilės ir šilumos, tačiau jai jis tėra nusikaltimų įrankis – skausmo nejaučiantis paauglys turi pulti po važiuojančiomis mašinomis ir teisme prisiteisti kompensacijas iš apkaltintų vairuotojų. „Šoklys“ – jaunosios kartos režisieriaus požiūris į šiuolaikinę Rusiją. I. I. Tverdovskis žvelgia į atbukusią, uždusintą supuvusioje sistemoje augusią kartą, kurios metafora tampa filmo herojus Denisas.

„Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, 2018, Rusija, Lietuva, liet. prod. Dagnė Vildžiūnaitė, „Just a moment“) – rusų režisierės Natalijos Meščianinovos filmas, taip pat pelnęs ne vieną nominaciją tarptautiniuose kino festivaliuose. Jo centre – jaunas veterinaras Jegoras (Dmitrijus Polozovas), dirbantis Rusijos glūdumoje, ūkyje, kuriame pasitelkiant prijaukintas lapes dresuojami medžiokliniai šunys. Alkoholikės motinos atstumtas Jegoras ieško čia prieglobsčio, tačiau kai ūkis patraukia gyvūnų teisių aktyvistų dėmesį, jo įsivaizduojama pasaulio darna ima griūti. Praeities sužeistas Jegoras – emociškai uždaras, nerimastingas, pilnas pykčio, geriau besijaučiantis tarp gyvūnų nei tarp žmonių. „Pasaulio šerdis“ – pasakojimas apie vidines žaizdas bei mokymąsi jas užgydyti, ir apie ribą tarp žvėries ir žmogaus, kuri kartais būna tokia trapi.

Arūno Matelio ir kino gamybos kompanijos „Ultra Nominum“ mažumos koprodukcijos dokumentinis filmas „Omarų sriuba“ („Lobster soup“, 2020, Ispanija, Islandija, Lietuva), režisuotas ispanų Pepės Andreu ir Rafaelio Moleso, žiūrovą nukelia į Grindaviko žvejų miestelį Islandijoje. Broliai Krillis ir Allis tinklų nėrimo įmonės pastate atidarė kavinę, kurioje kiekvieną penktadienį, o vėliau ir kasdien verdama omarų sriuba. Į kavinę noriai renkasi vietos gyventojai, tačiau jų vis mažėja, ir ore ima tvyroti neišvengiamų pokyčių nuotaika – netrukus brolių kavinę perpirks verslininkai ir pavers ją patrauklia vieta turistams. Nors ateities perspektyvos niūrios, filmo kūrėjai daug dėmesio skiria mažiems Grindaviko gyventojų ritualams ir kalba apie gyvos atminties, tradicijų išsaugojimo prasmę.

Režisieriaus Juanjo Giménezo Peños vaidybinio filmo „Trys“ („Tres“, 2021, Ispanija, Lietuva, Prancūzija, liet. prod. Marija Razgutė, „M-Films“) premjera vyko Venecijos ir Toronto kino festivaliuose. Garso takelį filmui sukūrė kompozitorius Domas Strupinskas, už geriausią garsą filmas pelnė „Goya“ bei „Gaudi“ apdovanojimus. Filmo herojė C. (Marta Nieto) – savo darbą mėgstanti garso dizainerė. Vieną dieną ji pajunta, kad garsas tapo nesinchroniškas ir pradėjo atsilikti nuo matomo vaizdo. Moters gyvenime tai sukelia visišką chaosą – ji netenka užsakymų, o atliktuose sveikatos tyrimuose nepavyksta rasti sutrikimą sukėlusios priežasties. Riba tarp realybės ir fantazijos palengva ima nykti, C. pradeda girdėti lankomų vietų praeities garsus. Sutrikęs garso suvokimas filmo herojei tampa pretekstu kelionei į save siekiant pažinti atrastą garsų galią.

Mažumos bendros produkcijos po truputį keičia Europos kino veidą. Nors koprodiuseriai nedaro įtakos filmų turiniui ar meniniam stiliui, patys kino kūrėjai, siekdami pritraukti kitų valstybių finansavimą, stengiasi išryškinti būsimo filmo temos aktualumą platesniame Europos kontekste ir įvertinti, kaip filmą priims ne tik sava, bet ir tarptautinė auditorija.