Prologos

Kaip žiūrėti Manto Kvedaravičiaus filmus? Režisierius ir kultūros antropologas nenutiesia Ariadnės siūlo, kuriuo galėtum sekti ir sėkmingai pasiekti tikslą. Jo filmuose įprasta siužetinė logika neveikia. Regis, reikia kažkokio kitokio jautrumo, o gal tiesiog kliautis nuojauta ir leistis į kelionę be kompaso. Galbūt tiksliau būtų sakyti su kitokio jautrumo kompasu.

Sutinkame sudanietį Mehdi Mohammedą jau pažįstamame iš filmo „Partenonas“ viešnamio kambaryje. Kadre dominuoja ryškiai raudonos ir mėlynos šviesos, skandinančios kenčiantį ir besiblaškantį Mehdi veidą ir kūną. Ši scena tarsi tiltas sujungia „Partenoną“ ir „Prologos“. Jau pažįstamas veikėjas pažįstamoje aplinkoje vėl tęsia, o gal pradeda kelionę. Remdamasi pavadinimo reikšme ir nuojauta, darau prielaidą, kad tai, ką matysime toliau, yra priešistorė to, kas vyko filme „Partenonas“. Stebėsime Mehdi kelionę, apie kurią vėlesniame filme teiraujasi Garipas.

Kelionė per Graikiją – nėra aišku, reali ar įsivaizduojama. Mehdi eina pėsčias, per žydinčius saulėgrąžų laukus, kirsdamas takus, kuriais traukia srautai pabėgėlių, besižvalgydamas aikštelėse, laukuose, kur taip pat glaudžiasi pabėgėlių būriai. Mehdi kelionėje atsiskleidžia nualinta, purvina, apgriuvusi, savo didingą šlovę lyg sapną menanti Graikija.

Laikas ir erdvė tarsi pakibę, o kartu su šiais parametrais pakibę ir filmo „Prologos“ veikėjai. Ne tik Mehdi, su kuriuo kartu keliaujame, bet ir kiti, klaidžiojantys apleistame tekstilės fabrike. Ši erdvė atrodo ypač svarbi, nes joje veikėjai leidžia savo kasdienybę. Fabrike be vyrų, kurie meldžiasi, gamina skurdų maistą, kalbasi rūkydami cigaretę po cigaretės, dar laksto ir šunys, kuriais Mehdi rūpinasi. Griūvantis fabrikas toli gražu negalėtų vadintis kieno nors namais, bet tokiais tampa šiems tarp čia ir ten pakibusiems vyrams. Klaidžiojimas po fabriko erdves primena sapną apie labirintą, iš kurio sunku rasti išėjimą.

Nors „Prologos“ pristatomas kaip dokumentinis filmas, visgi jame vaidybiniai elementai derinami su dokumentiniais. Nuojautos, kelionė, sapnai susipina į hibridišką filmo audinį. Filme daug kadrų, kurie fiksuoja atspindžius, – veidrodžiuose, veidrodžio šukėje ar languose, – ir taip dar labiau sutrikdomas realybės pojūtis. Operatoriaus darbas filme „Prologos“ yra kolektyvinis – tai ir paties režisieriaus filmuoti kadrai, ir Mehdi Mohammedo, taip pat Yorgoso Michelio ir Vyacheslavo Tsvetkovo. Ypač įsiminė kadrai, kuriuose Mehdi Mohammedas filmuoja pats save – juose itin justi vienatvė. Ši tema ryški visame filme. Ne tik Mehdi atrodo vienišas savo kelionėje, bet ir kiti filme pasirodantys veikėjai, nors užfiksuotas vos vienas pokalbis. Vienišumą galbūt dar prasklaido Mehdi susitikimas su pagyvenusia graike, pas kurią jis laikinai apsistoja.

Filmą montavo pats režisierius. Pokalbyje apie montažą su Stasiu Baltakiu, išspausdintame žurnale „Nemunas“, kūrėjas pasisakė taip: „Pirmiausia svarbu suprasti, kokia kiekvieno kadro energija, atmosfera. Ji neturi nieko bendro su siužetu. Ji yra autentiška ir vienatinė būtent tam vaizdiniui. Ji neturi kategorijos mūsų kalboje, kalboje įprastąja to žodžio prasme. Ji yra autentiška. Filmo kūrimas – šios energijos, jos santykio su aplinka suvokimas, sugeneravimas vienoje ar kitoje scenoje. Faktas, kad to neapibrėši nei emocija, nei naratyvu, tai visai kita dimensija, kurioje energija suprantama ir perduodama toliau.“ Žiūrovams tenka nelengvas uždavinys – pajusti ir pabandyti suprasti, kas yra toji energija, arba tiesiog leistis su jau minėtu kitokio jautrumo kompasu į kelionę.