Vesper

Ar kuriant distopiją įmanoma išvengti totalios eklektikos? Manau, taip, jei gebama problemas ne eksponuoti ar išvardyti, kaip tai daro filmo kūrėjai, bet pabandyti pažvelgti iš kitos, ne tik ekologinės ar genų inžinerijos perspektyvos.

Kita vertus, „Vesper“ kūrėjai, regis, tokių uždavinių sau ir nekėlė: jų tikslas – paauglius ekologiškai mąstyti įkvepiantis filmas, beje, su dar ir papildomai žodžiais pabaigoje suformuluota didaktiška žinute. Autoriai filmą skyrė tėvams ir motinoms, lyg pabrėždami, kad Vesper nebūtų įgyvendinusi savo tikslų, jei ne artimų žmonių pasiaukojimas. „Vesper“ iškart panardina į niūrią ateitį, kai naujosios technologijos pavertė Žemę beveik negyvenama, nes gyvybė sėklose nebesugeba daugintis. Žmonės atsidūrė ties išnykimo riba. Vieni pasinaudojo turtais – kažkodėl pradžios titruose jie vadinami oligarchais, nors, kaip supratau, jokia politika nebeegzistuoja, vyksta tik kova už išgyvenimą. Galingieji įkūrė uždaras citadeles, kurių gyventojus aptarnauja dirbtiniai žmonės. Kiti tapo rinkėjais – maisto, geležies, kraujo.

Vesper (Raffiella Chapman) yra lyg tarp visų jų – kartu su tėvu Dariumi (Richard Brake) jie lyg atsiskyrėliai gyvena troboje miško pakraštyje. Mama juos paliko ir išėjo kartu su piligrimais, kurie renka metalą ir kitokias atliekas. Filmo personažai apibūdinami keliomis spalvomis – Vesper užsispyrusi, ji pasiaukojamai slaugo paralyžiuotą tėvą ir yra įkūrusi kelias laboratorijas, kur bando atgaivinti sėklas. Tėvas drono pavidalu nuolat lydi dukterį ir ją saugo. Bet Vesper negali apsieiti be Dariaus brolio Jono (Eddie Marsan) pagalbos. Jis išnaudoja vaikus ir maino jų kraują su citadelių gyventojais į maistą. Jonas žiaurus, jis geidžia Vesper. Ir primygtinai reikalauja, kad mergaitė su tėvu persikraustytų į jo namus, kur daug žiaurių nepilnamečių berniukų. Paprasta įžanga apibūdina personažus, pakeliui dar užklystame į vieną Vesper laboratoriją, kurią saugo mįslinga mumija. Apie ją taip nieko daugiau ir nesužinosime.

„Vesper“ kūrėjai nelepina žiūrovų paaiškinimais bei digresijomis ir laikosi neįmantraus siužeto, mat miške mergaitė randa bėglę iš citadelės, ją pagydo. Kamelija (Rosie McEven) tampa Vesper lyg motinos substitutu, nors yra dirbtinis žmogus džagas. Kameliją medžioja ir Jonas, todėl jo konfliktas su Vesper tik aštrėja. Bet būtent Kamelijos genai padės Vesper padaryti lemiamą atradimą, pagaliau pabėgti ir rasti kelią į mįslingą bokštą.

Tokios paprastos istorijos su kartoniniais personažais beveik dviejų valandų filmui akivaizdžiai per mažai, todėl suprantama, kad kadre ir apskritai filme dominuoja ne gyvi žmonės, bet savaip ir atgrasus, ir gražus, ir atpažįstamas postapokaliptinis pasaulis. Operatorius Feliksas Abrukauskas jį kuria klasikinę tapybą verčiančiais prisiminti kadrais: nejauki trobos tamsuma, purvas, į kurį klimpsta kojos, ruda, pilka, juoda žemės ar pelkių spalva, miško žaluma kadre stulbina visais įmanomais atspalviais. Tik mįslingų erdvių harmoniją nuolat jaukia eklektiškos, iš žvaigždžių ir sostų karų bei kitų populiarių filmų pasiskolintos detalės ar sintetinio Kamelijos drabužio klostės. Užtat visokie augalai su judančiais kotais ar mažomis burnelėmis gražiai sau švyti tamsoje ir visai netrikdo miško pievelėje. Jie tokie pat organiški kaip ir kirmėlės, kuriomis minta žmonės, bet, deja, kartoniniai aktoriai šalia jų jau atrodo nebe tokie gyvi.

Žinoma, visos tos baisios namų ar gamtos grožybės ir keistenybės filmo dramaturginės tuštumos ir kitokių prasminių seklumų neužpildo, bet ir neerzina. Užtat erzina režisierių ambicijos ekologišką pasakaitę paversti filosofiniu filmu, kai kamerai ilgai klaidžiojant po kadrą skamba patetiška muzika, o aktoriai juda ir kalba „sulėtintai“, tarsi kiekvienas jų ištartas žodis būtų aukso vertės, lyg tas lėtumas ar akivaizdus nuobodis būtų lygiavertis intelektualumui.

Kita vertus, gal nuobodis turėjo neutralizuoti drastiškas ir nevaikiškas „Vesper“ prievartos ar mirčių scenas? Prievartos – atviros ir nujaučiamos, kai matome tvarte lyg gyvulį dorojamą džagą, vandenyje plūduriuojantį citadelės pabėgėlio ar žolėse irstančio berniuko, padėjusio Vesper, lavonus, kai Jono pakalikų gauja miške užpuola Vesper, ir kitokių prievartos apraiškų, susidorojimo su Jonu, tėvo mirties epizoduose tikrai daug, bet ir ji neužpildo pasakojimo skylių, tik dar garsiau skamba tuštumoje. Regis, „Vesper“ pristigo paprastų, kasdieniškų žmonių jausmų ir reakcijų, kurie išliks net tada, kai įvyks katastrofa. Jausmus demonstruoja nebent Kamelija, ypač epizode, kur ji rodo Vesper, kaip miaukia katė ar kokius garsus skleidžia pelėda. Gal tame kerinčiame mirties peizaže būtų įdomiau įsiklausyti į juos, o ne į mergaitės Vesper pastangas gelbėti pasaulį?