Man viskas gerai

Pagaliau Lietuvos kino teatrus pasiekęs Ernesto Jankausko filmas „Man viskas gerai“ (2021) pasižymi ne tik stereotipiniu psichikos sveikatos sutrikimų vaizdavimu, bet ir stereotipiniais bei „plokščiais“ veikėjais, ką jau kalbėti apie filmo atomazgą. Filmas „netempia“ kaip adekvati moters, susiduriančios su panikos priepuoliais, istorija. Kino teatrų tinklalapiuose „Man viskas gerai“ netgi aprašomas kaip „linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti susikurtą tobulos moters įvaizdį“. Visgi filmas ne tiek linksmas, kiek liūdnas: pagrindinę veikėją Mariją (Gabija Siurbytė) iš visų pusių skaudina visi, kas netingi, o ji niekaip į tai neatsako, nekovoja už save. Liūdnas, nes ji pati neigia savo sunkumus, o apie laiką, praleistą psichiatrinėje ligoninėje, meluoja – visi galvoja, kad ji buvo Indijoje. Apie panikos priepuolius ji sako „man su galva negerai, aš psichūškėj buvau“, o tai menkinantis ir pavojingas mąstymas apie psichikos sveikatos problemas, deja, vis dar gajus mūsų visuomenėje. Praleista gera proga jautriai ir empatiškai parodyti žiūrovams, ką išgyvena žmonės, turintys, tarkim, nerimo sutrikimų, ir kaip galima jiems padėti, atsisakant frazių, kurios toliau skatina šių problemų stigmatizaciją.

Stipriausia filmo dalis – scenos, kuriose vaizduojami Marijos panikos priepuoliai. Šios scenos yra vizualiai įtraukiančios, įdomios ir originalios. Per panikos priepuolį dažną asmenį apima bejėgystės ir mirties jausmas, tad tai filme parodyta gana sėkmingai. Negaliu to paties pasakyti apie filmo veikėjus ir scenarijų. Marijos sužadėtinis (Andrius Paulavičius), brolis (Marius Repšys), dukterėčia (Mija Di Marco), mama (Nelė Savičenko), mokslo projekto kolega (Donatas Šimukauskas) ir močiutė (Elvyra Žebertavičiūtė) – iki negalėjimo stereotipiniai personažai, kurių kiekvienas yra kažkoks išankstinių įsitikinimų, labiausiai erzinančių žmogiškų savybių ir abejingumo kito skausmui kratinys. Ar naratyvui tikrai buvo būtina, kad jie visi su Marija elgtųsi blogai ir nepagarbiai? Gyvenimas retai būna tik juodas ar baltas. Galbūt siekta parodyti, kokia vieniša ir nesuprasta pagrindinė veikėja yra, o pagrindinis moralas turėjo būti, kad mes kiekvienas galime tapti savo gyvenimo šeimininkais ir laikui atėjus perimti kontrolę, bet ekrane tai realizavosi į plokščią ir vienpusišką gyvenimo parodiją.

Filme taip pat buvo siekiama daryti paralelę tarp Marijos mokslinio tyrimo ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimo. Patenkinus visus pelių, kurias su kolega jau penkerius metus tyrinėja Marija, poreikius, šios pradeda užsiimti savidestrukcija, taip implikuojant, kad tą patį daro ir žmonės. Marija siekia surasti būdą, kuris pakeis pelių elgesį ir neleis joms susinaikinti. Labai tikiuosi, kad filmo kūrėjai neketino vystyti minties, kad „nuo gero gyvenimo žmonės prisigalvoja nebūtų psichologinių problemų“ arba „nereikia būti tokiems jautriems“. Automobiliu įvažiavusi į Nerį ir taip, matyt, pasiekusi „dugną“ ir atsikvošėjusi, tyrimo rezultatus ji pristato savo šeimai, susėdusiai prie vakarienės stalo. Įdomu, ar kūrėjų tikslas buvo paskutines filmo scenas pateikti kaip laimingą pabaigą, nes ilgai besikaupusi įtampa ir panikos priepuoliai staiga nebetenka naratyvinio svorio. Viskas per gerai, kad būtų tiesa.

„Man viskas gerai“ – gana supaprastintas pasakojimas apie psichinės sveikatos sutrikimų keliamus sunkumus ir žmonių reakciją į juos. Pagrindinę mintį kaip ir pavyksta užčiuopti, bet ji vystoma negrubiai ir paviršutiniškai, o atomazga palieka drungną įspūdį. Sutinku, kad sunku sukurti paveikų filmą jautria socialine tema, kuriai reikalingas empatiškas požiūris ir stereotipų atsisakymas, bet labai noriu tikėti, kad tai įmanoma.