Poetas

Skinkys apsigyvena išvežto į Sibirą mokytojo namuose. Jį supa tamsa, vienatvė, nerimas ir baimė. Vidinę mokytojo būseną signalizuoja sniegas, tamsios ir šaltos filmo spalvos, bet galima tik spėti, kokie jo tikrieji motyvai ir jausmai. Taip bus iki pat filmo pabaigos: Skinkio poelgių ir žodžių dviprasmiškumas – pagrindinis šio personažo bruožas. Sunku suprasti, kada jis meluoja, kada abejoja ar sako tiesą. Dviprasmiškumas gali būti geras išeities taškas, kai bandai suprasti, kas vyksta personažo viduje, bet filmo kūrėjai tuo lyg ir apsiriboja. Iki pat „demaskuojančios“ pabaigos jie rodo su poetu susijusius įvykius ir leidžia žiūrovui pačiam kurti jo motyvų versijas, prisiminti išgertą alkoholį, raudoną žvaigždę ir pakartą šunį prie namų durų, bet pilnaverčio personažo tik iš atspindėtų įvykių nesukursi, todėl Donatas Želvys priverstas mįslingai, ilgesingai, skausmingai ar su baime žiūrėti į kamerą. Stambūs planai tikrai įspūdingi, bet apie Skinkį, 1947-ųjų priešistorę nieko konkretaus ir nesužinosime. Skinkio mįslė taip ir liks neįminta, kaip ir jo prototipo – poeto Kosto Kubilinsko. Teks pasitenkinti filmo pradžioje nuskambėjusiu paaiškinimu partizanams, esą sutikęs rašyti naują valdžią garbinančias eiles Skinkys gelbėjo savo tėvus nuo Sibiro. Arba išgertuvėmis Vilniuje, kur mokytojų suvažiavime sutiktas buvęs kolega Eduardas (Martynas Nedzinskas) demonstruoja Skinkiui sėkmingą tarybinio rašytojo karjerą. Keliu į poeto mintis ir jausmus galėjo tapti ir gana originalus filmo leitmotyvas – mažos mergaitės deklamuojamos Kubilinsko eilės, su kuriomis užaugo ne viena lietuvių karta. Eilės disonuoja su vaizdais mergaitės fone, bet leitmotyvas nenuoseklus, stinga ryškesnio akcento. Kartais atrodo, kad mergaitė ir eilės atsiranda tada, kai kūrėjai bando susieti pasklidusią filmo visumą ar jiems tiesiog prireikė pauzės. Tikroji Kosto Kubilinsko tragedija lieka už kadro. Kostas Skinkys demonstruoja kūrėjų nesugebėjimą ją suprasti ir parodyti. Jis lieka „tarpiniu“ personažu – tarp partizanų ir tų, kurie bando išgyventi, tarp partizanų ir NKVD. Tai žmogus, kurį valdo kiti, bet ne jo mintys ar jausmai. Ir kovotojas, ir prisitaikėlis, nesugebantis rinktis ar suvokti pasirinkimo kainos.

„Poeto“ pradžios titruose nuskamba mintis, kad po karo lietuviui buvo tik du keliai – tapti partizanu arba kolaboruoti su valdžia. Ši mintis išpopuliarėjo patriotinėje žiniasklaidoje. Kine tai dar labiau akivaizdu, nes ne vienus metus lietuviškuose filmuose ir serialuose kuriamas partizanų pasipriešinimo mitas. Tuo remiasi ir naujoji ne tik konservatorių kuriama ideologija, ir atminties politika, vis dažniau tampanti sudėtine nacionalistinių procesų dalimi, todėl, nekeista, priartėjanti prie propagandos. Lenkų filosofas ir psichoanalitikas Andrzejus Lederis knygoje „Susapnuota revoliucija. Istorinės logikos pratimai“ („Prześniona rewolucja. Ćwiczenie z logiki historycznej“, 2015) rašė, kad revoliucijos pasekmė dažniausiai yra galingos ir brutalios dinamikos išlaisvinimas naujoje amorfiškoje visuomenėje. Atsisakydamos senų prasmių, revoliucijos kuria savas, kuria naujas simboliškas erdves, naują mitologiją, suteikiančią tai amorfiškai energijai formą. Pokariu ar sovietmečiu nauja mitologija Lietuvoje neatsirado, todėl po 1991-ųjų iškilo poreikis sukurti tokią mitologiją, kurios šaknys būtų nesenoje istorijoje, nes tarpukario aukso amžiaus mito neužteko. Partizanas – simboliška pasipriešinimo figūra. Ji ilgai buvo nutylima, sovietmečiu juodinama. Su ja galima tapatintis, ji – teigiamas pavyzdys, padeda suvienyti tautą, generuoti patriotizmą. Tokią figūrą papildomai sukilnina tikėjimas į Dievą ir tragiškas likimas. Todėl vis dažniau viešojoje erdvėje partizanų pasipriešinimas pateikiamas kaip tautos idealas, vienintelis teisingas gyvenimo modelis. Tai teigė ir ne vienas anksčiau kurtas Vytauto V. Landsbergio dokumentinis bei vaidybinis filmas, dominuojančia kultūros ir žiniasklaidos naracija tapo pokario kovų idealizavimas ir išdavikų, kolaborantų pasmerkimas. Bene vienintelė tokios naracijos išimtis – Šarūno Barto filmas „Sutemose“, rodantis, kad pokario metais iš esmės nebuvo jokio pasirinkimo ir žmogaus likimas dažnai priklausė nuo atsitiktinumo.

„Poete“ yra tikslių ir imlių detalių: pas partizanus vežamam Skinkiui užrišamos akys (mama pasakojo, kaip pokariu į bažnytkaimį, kuriame ji gydytojavo, naktį ateidavo partizanai ir užrišdavo akis, kai veždavo ją į mišką pas ligonius ir atgal), kertamas medis, ant kurio vasario 16-ąją plevėsuoja trispalvė, ar epizodas malūne, kurio išvežtų šeimininkų turtą dalijasi godūs stribai, o juos nejaukiai stebi baldų mokyklai paimti atvykę mokytojai. Bet kai kurios „Poeto“ detalės įgyja fanatasmagorišką atspalvį: Skinkio parengtame vaidinime apie keturių komunarų sušaudymą vieną jų vaidina mergaitė, o sekant tada privalomo socialistinio realizmo principais, tai nebūtų įmanoma. Keistai nuteikia ir finaliniuose epizoduose garsųjį plašč-palatka (lietpaltį-palapinę) vilkintis Skinkys. Sovietų filmuose šis drabužis neva suteikia personažams monumentalumo. „Poete“ jis atrodo absurdiškai ir ne vietoje, kaip ir karininko kepurė ant Skinkio galvos. Tai grynai išorinis transgresijos momentas, o ne vidinė permaina. Panašios detalės, kaip ir NKVD tardytojo smūgis Skinkiui į veidą, suteikia filmui plakatiškumo.

Didžiausias „Poeto“ nesusipratimas yra Joninės partizanų stovykloje, kai kaimiečių ir artimųjų minia pasklinda po mišką, fotografuojasi kartu su partizanais, šoka, degina laužus ar net ieško paparčio žiedo. Suprantu, kad režisieriams buvo svarbus ryškus perėjimas nuo šventės laužų, pakilios nuotaikos ir namų ilgesio prie aklinos bunkerio tamsos, juolab kad ir perėjimas prie šios šventės buvo pernelyg staigus: prieš ją lyg pagreitintai rodomas valstiečių šeimą apiplėšusių ir išžudžiusių partizanų, kuriuos atpažįsta Skinkys, teismas. Trumpas žudikų sušaudymo epizodas iškart montuojamas su šventės vaizdais.

„Poeto“ partizanai iliustruoja per pastaruosius dešimtmečius susiklosčiusį kanoną – tai skirtingų likimų skirtingi žmonės, kuriuos suvienijo noras kovoti už laisvą Lietuvą. Yra šviesi ir pasiaukojanti ryšininkė Julė, kuri nusižudys, bet liks laisva. Ši tradiciškam vyrų pasauliui pasiaukojanti moteris supriešinama su buka aktyviste, kuri žavisi Skinkiu ir kalba su rusišku akcentu, ar restorane Vilniuje Skinkio sutiktomis ištvirkėlėmis. Paprastiems valstiečiams atstovauja Jonas (Paulius Markevičius), kuris, kaip ir Skinkys, neabejingas Julei. Partizanų vadas Tauras jau filmo pradžioje priekaištavo, kad šeima Skinkiui brangesnė už partizanus, norėjo, kad Skinkys rašytų eiles, bet tik tokias, kokių reikia partizanams, apie viltį. Tauras, be abejo, supranta propagandinę poezijos ir meno svarbą, bet pavadinti šį žmogų šviesiu ar išsilavinusiu liežuvis neapsiverčia – pernelyg demagogiškai skamba jo išvedžiojimai, skambantys jau po šventės, bunkeryje, kai per stebuklą Taurui, poetui ir mirtinai sužeistam Jonui pavyko pabėgti nuo sovietų kulkų. Tauras nori įtikinti Skinkį, esą negalima užsikrėsti juodu pesimizmu, o sovietai gali atimti tik gyvybę. Bet Tauro neapykanta tiems, kurie Alytaus ligoninėje nunuodijo jo žmoną ir vaiką, tikra ir nedemagogiška. Neapykanta, regis, ir yra tikrasis Tauro veiksmų motyvas, todėl nekeista, kad bunkeryje jis nori sumenkinti poeto jausmus ir neva pajuokauja, esą Julė jam padovanojo savo tėvo pienių vyno butelį, su kuriuo susieti šviesiausi Skinkio prisiminimai ir viltys. Bunkeryje Tauras ramiai stebės skausmingai mirštantį Joną, naikins ir vėl klijuos dokumentus, gers lietaus lašus, o išsitraukęs granatą nesusimąstys, kodėl kartu su juo turi žūti ir poetas. Todėl ir Skinkio sprendimas nušauti Taurą gali pasirodyti spontaniškas veiksmas, o ne sudėtingo NKVD žaidimo dalis. „Poeto“ autoriams pristigo ne tik noro įsigilinti į personažų motyvus, priešistorę, bet ir suprasti jų poelgių prasmę. Bunkeryje viršų ima ideologija.

Scenos bunkeryje, manau, turėjo tapti filmo kulminacija, bet tapo dramaturgine ir menine „Poeto“ duobe. Vytauto Pluko kamera fiksuoja įvairius juodos ir raudonos atspalvius bei šviesos blyksnius, blaškosi po ankštą mirtimi dvokiantį bunkerį, stebi dangaus lopą, praskrendantį paukštį ar žalias medžių viršūnes. Kino kalba radikaliai keičiasi – atsisakoma tradicinės naracijos, jos vietą užima neva kino poezija, vizualizuoti pojūčiai. Bunkeryje susiduria trys idėjos, trys požiūriai – naivus Jono tikėjimas, kad mirti už tėvynę garbinga, retoriškasis Tauro, svarstančio apie kovos prasmę, ir mirties teisumu abejojančio, išgyventi bet kuria kaina trokštančio Skinkio. Kameros judesiai lyg ir bando formuoti pakilią metaforą. Nušovęs Taurą, Skinkys bėga per mirusį mišką lyg per siaubo sapną, bet ir ši metafora pernelyg atsieta nuo visą filmą dominavusio, rodomą tikrovę gerokai supaprastinančio pasakojimo, ji atsiranda tik iš bandymo suteikti bunkerio scenoms papildomą, neva lemiančią prasmę. Bet „Poeto“ pabaiga atvira. Ne todėl, kad nėra atsakymo į taip ir iki galo nesuformuluotus klausimus. Filmo kūrėjai po patirto mirties ir išdavystės siaubo leidžia savo herojui išeiti į pasakos erdvę, ten, kur ledo rūmuose gyvena baltas baltas tartum pūkas Ledinukas.