Sausis (Janvāris)

Išgyventi permainų laiką

„Sausis“
„Sausis“

Režisierius Viesturs Kairišs
Scenarijaus autoriai Andris Feldmanis, Viesturs Kairišs, Livia Ulman
Operatorius Wojciech Staroń
Dailininkė Ieva Jurjane
Kompozitorė Justė Janulytė
Prodiuseriai Inese Boka-Grūbe, Gints Grube, Kęstutis Drazdauskas, Małgorzata Staroń
Vaidina Karlis Arnolds Avots, Kristiana Berza, Baiba Broka, Aleksas Kazanavičius
Vaidybinis, 2022, Latvija, Lietuva, Lenkija,
90 min. Platintojas Lietuvoje „Artbox“


Latvių režisierius Viesturas Kairišas pastaraisiais metais vis dažniau gręžiasi į savo šalies istoriją, bandydamas atrasti ryšį su nesena praeitimi, apmąstyti katastrofų ir sukrėtimų kupiną laiką. Sibiro tremtį išgyvenusios rašytojos ir žurnalistės Melanijos Vanagos gyvenimo faktais patremta biografinė drama „Melanijos kronikos“ (2016) ar netikėtai ironiškas, nors kiek senamadiška maniera nufilmuotas „Miestas prie upės“ (2020) perteikė skaudžias XX a. žmonių patirtis – Holokaustą, Antrojo pasaulinio karo suirutę, sovietinę okupaciją ir po jos vykusius masinius trėmimus. Naujausias Kairišo filmas „Sausis“ – ne išimtis, tik čia jau kalbama apie latvių nacionalinį išsivadavimą, o tiksliau – lemtingus sausio įvykius, kai buvo apginta laisvė.

 

Aišku, gali pasirodyti, kad nepriklausomybės kovų motyvas yra ne kartą girdėtas, matytas ir žinomas iki kaulų smegenų. Be to, vargu ar kam pavyktų sukurti išsamesnę ir paveikesnę studiją už Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021) – šio dokumentinio pasakojimo emociniam krūviui kažin ar prilygtų net genialiausias vaidybinio kino scenarijus. Kita vertus, net į tą patį reiškinį ar įvykį galima žvelgti iš įvairių perspektyvų – pasirinktas žiūros taškas priklauso tik nuo paties autoriaus. Kairišas kartu su scenaristais Andriu Feldmaniu ir Livija Ulman pasirinko autobiografinį – bent iš dalies – pasakojimą, aktualizuodamas ne tik atmintyje išlikusius prisiminimus bei vizijas, bet ir panaudodamas coming of age žanro formulę su visais jai privalomais atributais: svaigiu pirmosios meilės patyrimu ir nuo jos neatsiejama širdgėla, savasties paieškomis, o galiausiai iš esmės viską keičiančia emocine bei dargi politine branda.

 

Disonansas tarp jaunatviškų šėlionių ir ne itin linksmos realybės išryškėja nuo pat pirmojo epizodo. Pačioje filmo pradžioje nurodoma konkreti data – 1991-ųjų sausio 2-oji, kai, siekdami užgniaužti Latvijos nepriklausomybę remiančią spaudą, Rusijos specialiosios paskirties milicijos daliniai (OMON) užėmė Rygos spaudos rūmus. Nepaisydamas, o gal net nesuvokdamas pavojaus, ginkluotų pajėgų veiksmus 8 mm kamera fiksuoja devyniolikmetis Jazis (Kārlis Arnolds Avots). Netrukus išaiškėja, kad jis tą daro visai ne dėl ideologinių priežasčių: politika jam nerūpi, vaikinas paprasčiausiai miklina ranką, siekdamas savo svajonės – kurti filmus. Jo dievai ir herojai yra Andrejus Tarkovskis, Jimas Jarmuschas, Ingmaras Bergmanas, deja, vietinė kino mokykla nė iš tolo neprimena talentų kalvės. Vaidybos pamokoje Jazis negrabiai, netgi atstumiančiai raitosi ant grindų, vaizduodamas į krantą išmestą banginį ir sukeldamas bendramokslių pašaipą. Neturi jis stuburo, nesugeba pasipriešinti, juk visiems aišku, kad užduotis idiotiška. Tačiau į nevykusį improvizatorių atkreipia dėmesį Ana (Alise Danovska), kuri abu vaikinus – Jazį ir jo ištikimą draugą Zepą (Sandis Runge) – pakviečia į tėvų namuose vykstantį ištaigingą vakarėlį.

 

Mergina iškart sužavi Jazį, mat savo plokštelių kolekcijoje turi Jarmuscho „Keisčiau nei rojuje“ garso takelį. Aistra įsižiebia it ugnis; laisvos sielos Ana nepaiso jokių suvaržymų – nei susijusių su kino kūryba, nei su seksualumu. Ji – absoliuti priešingybė svajokliui Jaziui, kurį režisierius vaizduoja skaudžiai atvirai. Savajam alter ego jis nejaučia jokios simpatijos, nesiekia jo pateisinti ar suteikti nors kiek patrauklesnių charakterio bruožų. Nors jaunuolis ir išvaizdus, o kartais sugeba būti netgi žaismingas, viduje yra gana vaikiškas, dar nesusiformavęs, kasdienybėje nesusigaudantis geltonsnapis, įsitikinęs savo išskirtinumu, nesugebantis priimti kritikos, o tuo labiau – suprasti ir mylėti kitą žmogų. Jis praktiškai nepaleidžia iš rankų kino kameros, nes tik jos padedamas gali nusikelti į savo įsivaizduojamą pasaulį, pabėgti nuo tikrovės. „Aš niekada nesužinosiu, kas aš esu“, – galiausiai, gyvenimo įspraustas į kampą, sako motinai (Baiba Broka). Tačiau net ir ji nesupranta, kodėl, nepaisant visko, užuot ėjęs į Rygos senamiestyje statomas barikadas, jis sutinka tarnauti sovietinėje kariuomenėje? Kodėl jis taip atkakliai nori vaizduoti tą nelemtą į krantą išmestą banginį, nesuprasdamas, kad tai tik poza, niekam neįdomi tuščia tapatybė?

 

Kai Aną į savo filmavimo grupę pakviečia legendinis latvių dokumentininkas, filmo „Ar lengva būti jaunam?“ autorius Juris Podniekas (Juhan Ulfsak), Jazį apima pavydas ir pyktis. Jis grimzta gilyn į depresiją, gainiojasi savo įsivaizduojamus fantomus po Latviją ir Lietuvą, kol galiausiai vis dėlto išlenda iš savigailos kiauto ir ima keisti požiūrį. Tačiau vidinė jaunuolio kova taip ir lieka neatskleista. Galbūt dėl to sušlubuoja naratyvinė filmo dalis, kuri labiau primena iš paskirų atminties skiaučių sulipdytą būsenų ir nuotaikų koliažą.

 

Šalčio sukaustyta atmosfera persmelkia „Sausį“, kartu ji yra siurrealistinė, sapniška: tikrovės atspindžiai čia persipina su tarkovskiška melancholija, ore tvyranti įtampa – su nevaldoma pankų energija, bet svarbiausia, tai sukelia įspūdį, jog viskas vyksta esamuoju laiku, čia ir dabar, kai tiesiog nėra kada vaizduoti didvyrius, reikia imti ir veikti, nors nežinia stingdo kraują, o galvoje migla. Kairišas kartu su lenkų operatoriumi Wojciechu Starońu meistriškai jungia vaidybines scenas ir archyvinius kadrus, dokumentinius įrašus (daugiausia – Podnieko nufilmuotus per Sausio 13-osios įvykius Vilniuje, vėliau Rygoje) ir netgi muzikinių klipų ištraukas. Filmas išsiskiria ypatinga vaizdo (teko skaityti, kad kūrėjai filmavo „Sausį“ senomis kameromis, vadinamaisiais „betakamais“) ir garso derme (kompozitorė Justė Janulytė, garso režisierius Jonas Maksvytis), atliepiančia nerimastingo laiko dvasią.

 

Nors „Sausis“ skirtas kinematografininkams, žuvusiems dokumentuojant mūsų istoriją, režisierius nesinaudoja įprastiniais dramatizmo ar perdėto heroizavimo šablonais, kurie neabejotinai sulauktų didesnio žiūrovų dėmesio. Ne, eksperimentuodamas su techninėmis kino ir netgi mėgėjiškos juostos galimybėmis bei montažu jis tik patvirtina ištikimybę arthauziniam kinui ir jo korifėjams, kuriais sekė jaunystėje. Laikydamasis tokios pat nekonformistiškos pozicijos, jis nesistengia supaprastinti tikrovės iki juoda–balta, neidealizuoja praeities ir permainų laiku gyvenusių žmonių. Atvirkščiai, veikėjai yra tarsi paskendę kasdienybėje ir savose problemose. Vis dėlto finale ne tik Jazis, bet ir jo tėtis, komunistų partijos narys (Aleksas Kazanavičius), atsiduria toje pačioje barikadų pusėje kartu su kitais – niekuo neišsiskiriančiais, pavargusiais ir sušalusiais žmonėmis, pasirengusiais numirti už laisvę.