9-tas žingsnis

Kas trukdo būti nuoširdiems?

„9-tas žingsnis“
„9-tas žingsnis“

Režisierė Irma Pužauskaitė

Scenarijaus autorė Eglė Vertelytė

Vaidina Valentin Novopolskij, Gerda Čiuraitė, Marius Repšys, Lina Rastokaitė,  Angelina Daukaitė

Prodiuseriai Lukas Trimonis, Ieva Biliūnaitė

Operatorius Jacek Podgorski

Montažo režisierius Dominykas Kilčiauskas

Kompozitoriai Domas Strupinskas

Vaidybinis, 2022, Lietuva, 94 min.


Nuoširdumas, atvirumas ir pažeidžiamumas – be jų esame tik neišpildyti gyvenimai. Būti nuoširdžiam, atviram ir pažeidžiamam pavojinga. Bent jau panašu, kad tuo yra įsitikinę Irmos Pužauskaitės filmo „9-tas žingsnis“ veikėjai. Bet ir pats filmas nenuoširdus, prieblandoje skęstančiuose kadruose slepiantis savo tikrąjį veidą.

 

Linas (Valentin Novopolskij), alkoholizmu sergantis vyras, jau kurį laiką negeria, dalyvauja dvylikos žingsnių programoje ir, panašu, tvarkosi gyvenimą. Bent jau filmas nori tuo įtikinti žiūrovus. Būdamas devintame programos žingsnyje jis turėtų prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti tų, kuriuos įskaudino. Tačiau Linas, pasitaikius progai vėl suartėti su vaikystėje apleista dukra Ieva (Gerda Čiuraitė) ir jos atsiprašyti, nuolat sabotuoja savo nuoširdumą ir atvirumą. Taip pat elgiasi ir Ieva. Gyventi kartu jie abu turi kitų motyvų. Linas sužino, kad kol su juo gyvena nepilnametė duktė, antstoliai negali jo persekioti, o Ieva pasinaudoja galimybe išvengti emigracijos į Norvegiją, kur gyvena mama. Tad arba filmo pavadinimas neatitinka turinio, nes devinto žingsnio Linas taip ir nežengia, arba filmo esmė – padarytos žalos neįmanoma atitaisyti. Lino elgesys visą filmą nė kiek neprimena atsiprašymo ir prisiimtos atsakomybės. Atsiprašymas Ievai nuskamba pačioje filmo pabaigoje ir yra itin veidmainiškas. Dar viena nenuoširdi veikėja – geriausia Ievos draugė Maja (Angelina Daukaitė), pasirinkusi pavojingą santykių žaidimą su Linu.

 

Žiūrovas gali jausti Lino personažui gailestį, gali jo elgesiu piktintis, tačiau tai dar vienas toksiško vyriškumo kine pavyzdys. Įdomu, ar Lino elgesį kūrėjos konstravo kaip socialinę kritiką, ar tiesiog nemato kitokių vyriškumo ir priklausomybės vaizdavimo būdų, t. y. kad Linas negali būti kitoks, nes yra egzistuojančių kultūrinių normų kalinys. Apskritai kyla klausimas, ar Lietuvos kino kūrėjai kada nors turės drąsos parodyti kitokį vyriškumą. Tokį, kuris nekelia balso prieš artimuosius, nedaužo durų kumščiais, nepuola bare muštis, nes kažkas „ne taip pažiūrėjo“. Linas nėra paslaptingas veikėjas, ir jo simpatija Majai yra tik „berniukai lieka berniukais“ iliustracija.

 

Filme vystomi naratyvai (tariama Lino kelionė link atsiprašymo, atsakomybės prisiėmimo bei potencialus romanas su Maja) labiau trukdo nei papildo vienas kitą. Linas filmo pabaigoje lieka toks pats, kokį jį sutikome pradžioje – kaip nebuvo santykių su Ieva, taip ir nėra. Tas veidmainiškas susirūpinimas dukros ateitimi ir dirbtinai sukurtas apsikabinimo momentas sukelia tik nepasitikėjimą šiuo filmu. „9-tas žingsnis“ galėjo būti atpirkimo istorija, tačiau Lino „kelionė“ link kitokio gyvenimo taip ir neįvyko, jokios išminties nebuvo įgyta, nes Linas atsisakė būti pažeidžiamas. Gal nevyriška?

 

„9-tas žingsnis“ leidžia sau stereotipiškai, o tai reiškia, pavojingai, vaizduoti Majos ir Lino seksualinės traukos liniją. Galbūt buvo tikimasi, kad vyro ir paauglės romantiniai santykiai taps šokiruojančiu filmo elementu, tačiau tai pasirodė nuspėjama ir nuobodu. Galiausiai už šį žaidimą nubaudžiama Ieva, prarandanti geriausią draugę. Maja, didžiąją filmo dalį provokavusi artimesnį kontaktą su Linu, galiausiai pameluoja Ievai, kad iš tikro „tavo tėvas lindo prie manęs“, o toks posūkis gilina stereotipą, kad kalbant apie seksualinį smurtą ir priekabiavimą moterimis negalima pasitikėti. Ir Ieva, ir Maja taip pat atsisako būti pažeidžiamos, taip pasmerkdamos save kartoti tas pačias klaidas.

 

Galiausiai viskas filme vyksta kažkokioje prieblandoje. Vienu metu pagalvojau, kad gal antstoliai jau atjungė Linui elektrą? Pateisinimą tokiam stilistiniam pasirinkimui galiu sugalvoti tik tokį: filmas alkoholizmo problemą simboliškai vaizduoja kaip esančią visuomenės paraštėse, pusiau tamsoje. Galbūt norėta parodyti, kad pagrindiniai veikėjai tarsi klaidžioja patamsiuose be krypties, be tikslo. O gal tikėtasi užmaskuoti filmo nenuoširdumą? Kad ir kaip būtų – prieblandoje besiblaškantys pagrindiniai veikėjai su žiūrovais ryšio nesuranda.