Gyvenimas po mirties

Pasikalbėti apie mirtį su žinomais Lietuvos aktoriais, teatre ir kine vaidinusiais savo personažų mirtį, – toks šio filmo sumanymas. Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Juozas Budraitis ir Lukas Malinauskas pripažinti dėl savo vaidmenų, o ne šiaip populiarūs pasirodymais komerciniuose projektuose aktoriai. Su šiomis asmenybėmis bet kuria tema būtų įdomu pasikalbėti. O šiuo atveju galimybė atsispirti ne nuo artimų žmonių, bet personažų mirties sukuria filosofinį nuotolį, siekiant filmo temą paversti ne skausmingų emocijų prasiveržimu, bet apmąstymo objektu.

Į dokumentinį filmą „Gyvenimas po mirties“ įtraukiami kadrai iš vaidybinių filmų – Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimo“ (2007), kuriame miršta Samuolytės Viktorija, ir „Kitos tylos pusės“ (2019), kuriame miršta Budraičio Einaras, Jurgio Matulevičiaus „Izaoko“ (2019), jame miršta Gavenonio veikėjas, bei Kristijono Vildžiūno „Dainų lapei“ (2021), kuriose Malinausko personažas išgyvena mylimosios mirtį, – ir filmavimų fragmentai. Šie kadrai tarnauja kaip vizualus mirties idėjos pavidalas. Iš pokalbių aišku, kad vaidindami savo veikėjų mirtį aktoriai nėra labiau prie jos priartėję – tai profesijos dalis ir nė vienas jų nėra prietaringas.

Apie mirtį kuriamas filmas vis dėlto yra apie gyvenimą – už pasvarstymus šia tema jame ryškesnės Gavenonio ir Samuolytės namų aplinkos akimirkos, Budraičio knygų lentynos ir fotoaparatai ar melsvai pilkas Gavenonio tėvo katinas. Stebint filmo dalyvius atrodo, kad mirties tema juos priartina ne prie anapusybės, o prie kasdienybės, net tam tikro jos nuobodulio – buities darbų, valgymo, rutina tapusių jogos užsiėmimų. Mirtis čia visai neturi patoso: svarstymai apie ją kaip nors nekeičia kasdienybės, ji neparodo, kas gyvenime svarbiausia, nepriverčia kiekvieną dieną gyventi kaip paskutinę ar nepaskatina kokios nors reikšmingesnės minties, įsisąmoninus laikinumą. Šiame filme žinomi aktoriai rodomi paprastai – net stebina, kad skirtingų žmonių buitis tokia panaši.

Filmo ašį sudaro nevienodas kiekvieno jo dalyvio nuotolis nuo mirties ir besikeičiantis santykis su ja: vieniems ji – tolimas apmąstymų objektas, kitiems – artėjanti tikrovė. Jauniausias, teoriškai toliausiai nuo mirties esantis Lukas Malinauskas vaizduojamas atsiskyręs nuo artimųjų ir paniręs į kūrybą: jis vaidina kine, dainuoja grupės „McLoud“ koncertuose, džiaugiasi, kad prašoko 27-uosius metus ir nepateko į mirusiųjų klubą. Vidutinio amžiaus  Gavenonis ir Samuolytė  rodomi šeimoje su sūnumi Adomu, prie mirties jie artėja per savo tėvus. Jų gyvenime daugiau šeiminio artumo, bendravimo su tėvais, atsisveikinimo. Vyriausiasis Budraitis daugiausia filmuojamas vienas tarp savo knygų ir pomėgių. Per skirtingo amžiaus herojus režisieriaus užčiuoptas laikas ir visa apibendrinanti kaita, kurioje žmogaus mirtis užbaigia neišvengiamą ciklą, suteikia filmui poetiškumo. Jį papildo Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno griovimo kadrai – pastatai taip pat miršta, nors dauguma jų pergyvena žmones.

Nuotaiką kuriantys naktinio miesto, geležinkelio bėgių, traukinio ir kiti asociatyvūs vaizdai derinami su filmo dokumentiškumą pabrėžiančiomis „kalbančiomis galvomis“. Išties dokumentiniu filmo sutapimu, atskleidžiančiu jo temą, tapo jame užfiksuotas pandemijos ir karantino metas, emociškai glaudžiai susijęs su mirtimi, izoliavęs žmones. Anot Budraičio, mirtis viską susiaurina – iki miesto, iki buto, iki kambario, iki lovos, iki pagalvės...

Monografijose „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ (2013) ir „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ (2018) mirties temai vaidybiniame kine Milerius skiria daug dėmesio. Saugi stebėtojo privilegija žiūrint į mirtį ekrane žiūrovui tarsi suteikia savotišką nemirtingumą. Tačiau tai galioja žanriniam kinui, kuriame į mirtį žvelgiama kaip į reginį, o kaip yra su dokumentika? Tokia kaip, pavyzdžiui, teatro režisieriaus Pippo Delbono filme „Sangue – kraujas“ (2013), kuriame jis telefonu filmuoja savo sergančią motiną ir jos mirtį? Ar tada žiūrovo vieta tebėra saugi? O kaip „Gyvenime po mirties“?

Naujasis Mileriaus darbas emociškai daug lengvesnis už kartu su Audriumi Mickevičiumi kurtą dokumentinį filmą „Pavyzdingas elgesys“ (2019). Šis, kuriame su didele atjauta stebimi iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, gebantys keistis ir tobulėti kaip asmenybės, provokuoja stiprias žiūrovo emocijas, kitaip nei „Gyvenimas po mirties“, kuriantis atstumą su įprastai dramatiška mirties tema. Filme mirtis lieka kažkur tarp, kaip jau įvykusi ar ateityje laukianti neišvengiamybė, kaip filosofinio apmąstymo objektas. Nutolusi, pasirodanti vaidybinių filmų kadruose, iškylanti prisiminimuose ir svarstymuose ji nei gąsdina, nei leidžiasi būti geriau pažinta: ji nesureikšminama. Nė vienas iš herojų su ja tiesiogiai nesusiduria, todėl filmas veikiau atspindi, kaip mes kasdien jos nejuntame.

„Gyvenimas po mirties“ taip pat atlieka dokumentinio kino, kaip atminties objekto, funkciją – jame įamžinamos konkrečių žmonių gyvenimo akimirkos, kurios jau yra mirusios, bet išliks kaip prisiminimas. Per filmo premjerą žinia apie vieno iš filmo dalyvių – Gavenonio tėvo Valdo – mirtį parodo, kad gyvenimas po mirties įmanomas kine: žmogaus jau nėra, o ekrane jis gyvas. Kaip pasakoja Milerius: „Tada kažkaip nuėjau į Valdovų rūmus pažiūrėti Audriaus Stonio „Laiko tiltų“. Jau buvau tą filmą matęs, ir kaip aš jo neužfiksavau... Juk jis prasideda nuo režisieriaus Herzo Franko citatos: „Dokumentinis kinas – tai nieko daugiau, tik gyvenimas po mirties.“ Nors Mileriaus dokumentinis filmas panašus į daugelį kitų, jis išsiskiria tuo, kad jo dalyviai yra aktoriai, retkarčiais sujudinantys ribą tarp dokumentikos ir fikcijos.