Mariupolis 2

Gyvenimo akistata su negyvenimu

„Mariupolis 2“
„Mariupolis 2“

Režisierius Mantas Kvedaravičius

Korežisierė Hanna Bilobrova

Prodiuseriai Mantas Kvedaravičius, Uljana Kim, Nadia Turincev, Thanassis Karathanos, Omar El Kadi, Martin Hampel

Operatorius Mantas Kvedaravičius

Montažo režisierė Dounia Sichov

Dokumentinis, 2022, Lietuva, Prancūzija, Vokietija, 112 min.


2016 metais pasirodžiusi režisieriaus Manto Kvedaravičiaus dokumentinė juosta „Mariupolis“ pasakojo apie Ukrainos industrinio uostamiesčio prie Azovo jūros, kur kadaise buvo graikų kolonijos, įprastą / neįprastą gyvenimą. Filmas perteikė tą nesvarumo būseną, miestui ir jo gyventojams atsidūrus tarp karo ir taikos, po prasidėjusių karinių veiksmų Donbase ir Krymo aneksijos.

 

Tuomet šalia gausių palankių atsiliepimų apie šį filmą girdėjosi besikartojantis ir pagrįstas priekaištas, kad režisierius tik stebi miesto gyvenimą, nėra autoriaus pozicijos filmuojamos tikrovės atžvilgiu, nėra aiškios filmo minties ir struktūros. Bet tokia ir buvo principinė režisieriaus nuostata – nesikišti į filmuojamą tikrovę, kas išryškėja žvelgiant į visą jo kūrybą. Toks jo antropologinis tikrovės stebėjimas, nieko nekomentuojant, visai nestebina, žinant, kad iš šios srities Kvedaravičius ir atėjo į kiną. Jo nuomone, išsakyta viename interviu, „man bet koks geras filmas yra antropologinis filmas“.

 

Tačiau kaip filmo vertinimą keičia pasikeitęs kontekstas... Žinoma, tai akivaizdi tiesa, bet šį kartą tiesiog sprogdinanti savo aktualumu ir taiklumu. Filmas „Mariupolis 2“ sukurtas tuo pačiu tikrovės stebėjimo principu. Tačiau 2022 m. kovą, vėl filmuojant Mariupolyje, tikrovė tapo tokia, kad joje esantiems nieko kito ir nebelieka – tik stebėti karo košmarą ir jį išgyventi. Filmas turbūt idealiai susilieja su šiais dviem svarbiausiais tikslais. Jis stebi stebinčius ir kartu su jais stengiasi išgyventi.

 

Kiekviena užfiksuota miesto erdvė, pastebėta detalė, išgirstas garsas, pokalbio fragmentas ar visas pokalbis liudija filme tai, kas svarbiausia – gyvenimą. Miestas apgultas priešų, vyksta mirtį nešantis karas, o filmas – apie gyvenimą ir jo šviesą saugančius žmones. Tuo šis filmas unikalus ir stiprus. Todėl akimis įsisiurbi į kiekvieną kadrą, bijodamas ką nors praleisti, ko nors nepamatyti ar neišgirsti.

 

Filme nėra mūšių, žudynių, kankinimų scenų, bet karo pragaras – visada šalia, čia pat, neatsitraukiantis, neišnyksiantis lyg blogas sapnas. Karo kvapą tiesiog jauti sklindantį iš ekrano. Ir ankstyvo pavasario, kai buvo filmuojamas „Mariupolis 2“, dvelksmą. Gamta, gyvybė bunda, ir žmonėms norisi tvarkytis – kasdien vis šluojamas, valomas kiemas, kurio pakraštyje matome neseniai supiltą ir gėlėmis apdėtą kapą, mirtį nešusių sprogmenų liekanas... Ir kasdien vėl viskas gali virsti naujais griuvėsiais.

 

Kas gi yra užfiksuota šiame filme? Žmogaus egzistencija, jo gyvenimas, nepaisant karo. Filmo kūrėjų siekis nufilmuoti, liudyti tai ir suvokti. Ekrane matome lyg mozaiką, sudėliotą iš apgulto Mariupolio žmonių kasdienybės fragmentų. „Mane domina, ką reiškia gyventi pavojuje, šalia mirties, ir kaip prie to prisitaikoma“, – yra sakęs Kvedaravičius.

 

Beveik visas filmas nufilmuotas Mariupolio evangelikų baptistų bažnyčios viduje ir jos prieigose. Čia nuo naikinančių karo veiksmų prieglobstį rado miesto gyventojai – vyrai, moterys, vaikai, seni ir jauni. Jų kasdienė rutina ir išgyvenamos būsenos ir yra šio filmo pagrindas. Žmonės šnekučiuojasi, dalijasi savo patyrimais per karą – apie savo sugriautus namus, baisius gaisrus, sprogimus, lindėjimą rūsiuose dienų dienomis, žuvusius artimuosius, jie rūko, gaminasi valgį, meldžiasi, miega, tvarko aplinką, atsivelka generatorių iš sugriauto kaimyninio namo, kurio kieme vis dar guli nepalaidoti lavonai, bara šunį, nugvelbusį sviesto pakelį, rūpinasi vienas kitu, vaikas tąso katiną... Atrodytų, įprastas žmonių gyvenimas. Taip, įprastas, tik vykstantis žiaurioje akistatoje su negyvenimu, kai kas akimirką gresia mirtinas pavojus.

 

Filme nėra poetinio dramatizmo, filosofavimo ar politinio angažuotumo. Jei ir atsiranda poetinės metaforos, jos nėra sukonstruotos, o tiesiog kartais sublyksinčios žiūrinčiųjų vaizduotėje.

 

Filmo reikšmę – ką jis sako apie mūsų išgyvenamą laiką ir apie mus pačius – liudija įvertinimas Kanų kino festivalio specialiuoju prizu bei Europos kino akademijos apdovanojimas geriausiam dokumentiniam filmui.

 

Simboliškas čia sugrįžimo motyvas. Sugrįžęs į Mariupolį, režisierius pats mus tarsi lydi po savo žmonių miestą. Girdime už kadro jo balsą ar matome ant žemės jo figūros šešėlį. Pirmajame filme apie Mariupolį yra įsimenančios skambančių bažnyčios varpų scenos. Naujame filme vėl grįžtame į bažnyčią, šį kartą virtusią pastoge nuo karo besislepiantiems žmonėms. O iš ano filmo sklindantis varpų gausmas susieja su amžinybėn iškeliavusiu filmo kūrėju. Ir tie balti balandžiai, nutupiantys pirmajame filme prie liūto narvo, antrajame filme – karo išgąsdinti paukščiai, irgi netekę savo namų, bet vis grįžtantys ten, kur jie buvo.

 

„Mariupolis 2“ – jaudinantis ir unikalus liudijimas iš karo siaubo simboliu tapusio miesto. Tai didžiausia šio filmo vertybė, kurios akivaizdoje bet kokios kritinės pastabos dėl meninės kokybės ar režisūrinių sprendimų yra niekinės. Juo labiau kad šio filmo atsiradimo kaina – pati aukščiausia, už ją režisierius sumokėjo savo gyvybe.