Paradas

Apie neišgalvotas tiesas

„Paradas“
„Paradas“

Režisierius ir scenarijaus autorius Titas Laucius

Operatorius Laurynas Bareiša

Dailininkė Justė Vazgytė

Prodiuserė Klementina Remeikaitė

Vaidina Rasa Samuolytė, Giedrius Savickas, Barbora Bareikytė, Valentin Novopolskij, Indrė Patkauskaitė, Kostas Smoriginas, Asta Zacharovaitė

Vaidybinis, 2022, Lietuva, 90 min.

Studija „Afterschool production“


Iki Tito Lauciaus „Parado“ sąvoka „lietuviška komedija“ man skambėjo kaip oksimoronas. „Paradas“ prasideda jaunimo pučiamųjų orkestro repeticija ne šiaip sau kur, o bažnyčioje. Vienas pūtikas erzina kitą. Šviesiaplaukė mergaitė iš pradžių tvardosi, bet paskui atsako jam staigiai ir taikliai. Tai Gabrielė – orkestro vadovės Miglės duktė. Miglei (Rasa Samuolytė) lengviau sekasi suvaldyti orkestrą nei dukterį, bet gyvenimas staiga jai pametės visą problemų komplektą: orkestras turi rengtis atsakingam pasirodymui parade, bet Gabrielė (Barbora Bareikytė) atsisako groti, o iš tolimos praeities išdygęs buvęs vyras Eimantas (Giedrius Savickas) per savo motinos laidotuves paprašo vadinamųjų bažnytinių skyrybų, nes nauja jo pasija Gabija (Indrė Patkauskaitė) nori tuoktis tik bažnyčioje. Veiksmo spyruoklė įsitempia ir kiekvienas įvykis paverčia Miglės gyvenimą mūšio lauku, ypač kai jame pasirodo bažnytinio tribunolo kunigai, juolab kad kiekvienas jų žaidžia savo žaidimą, į kurį bus įtraukti ir spalvingi Miglės bei Eimanto praeities „liudininkai“.

 

Laucius rodo pakartotiną komiškų „skyrybų“ procesą, tiksliai apnuogindamas ir šių dienų lietuvių visuomenės požiūrį į religinius ritualus. Tai lyg ir tradicija, kurios derėtų laikytis, bet fotografuojantis prie karsto jau sunku apsieiti be išmoktos šypsenos. Religija taip toli nuo kasdienio gyvenimo, kad į ironiško antrojo vyro Igno (Valentin Novopolskij) pastabą apie tai, kad kartais reikia atsukti kitą skruostą, Miglė nesusimąsčiusi atsako: „Tai gyvenimas, o ne komiksų knyga.“ Gyvenimas turi savo taisykles, todėl ir šūkis „Kad visiems būtų geriau“ gali pateisinti bažnytiniam teismui falsifikuojamą vedybų istoriją, nes svarbiausia būti nebesusituokusiems. Be autoironijos neapsieina ir pažangesni kunigai, komentuodami paskutinį santuokos anuliavimo veiksmą Vatikane kaip vienuolikos baudinių seriją.

 

Laucius mėgsta rodyti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Tai jam ir subtilaus humoro šaltinis, ir būdas parodyti požemines nuoskaudų ar prisiminimų sroves, vis dar tekančias tarp Miglės ir Eimanto, ir galimybė atskleisti, kaip gyvenimas išmoko priimti kartais visai paprastas, bet vis atidėliojamas tiesas.

 

„Parade“ daug tikslių dialogų, įsidėmėtinų antrojo plano personažų, bet įdomiausia yra stebėti, kaip iš pirmo žvilgsnio aiškūs ir nuspėjami pagrindiniai veikėjai pamažu atsiveria, kaip jų reakcijos ir jausmai padeda atidaryti „antrąjį dugną“ – po kasdienybės absurdu pulsuojančias abejones, sutrikimą ar jausmų ilgesį. Iš pradžių gali pasirodyti, kad Miglė reaguoja sulėtintai. Taip, ji gali sutrikti, bet tik akimirkai, kad paskui sureaguotų taip, kaip niekas nesitikėjo. Kai priekabus ir pastangoms modernizuoti Bažnyčią akivaizdžiai nepritariantis kunigas (Kostas Smoriginas) susierzins išgirdęs apie neplanuotą Miglės nėštumą, paskatinusį ją ištekėti už Eimanto, ir neatsargiai paprašys pateikti panašių pavyzdžių, išgirs trumpą ir taiklų Miglės atsakymą: „Mergelė Marija.“ Tada supranti, kad Miglė yra ryžtinga, kad ji – kovotoja. Be abejo, netikėtas naujų skyrybų maratonas sugriauna įprastą jos gyvenimo su Ignu ritmą, bet susidūrusi su bažnytinio teismo išbandymais ji pagaliau sudės visus taškus. Kai bare, skambant nostalgiškai Vytauto Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, trumpam sugrįžta praeitis, akimirksniui suvienijanti po savus gyvenimus pasklidusius Miglę, Eimantą ir jų dukterį Dovilę (Asta Zacharovaitė), gali pasirodyti, kad jie vis dar artimi, bet vėliau, kai prie aklinai užkaltų Sporto rūmų Miglė bandys Eimantui paaiškinti, kas iš tikrųjų prieš daugiau nei dvidešimt metų įvyko tarp jos ir „liudininko“ Laimono, bus padėtas paskutinis taškas. Regis, didesne išmintimi anksčiau nepasižymėjęs Eimantas leis suprasti, kad jam ta bendra praeitis nebeegzistuoja.

 

Punktyru „Parade“ brėžiama Gabrielės linija, jos maištas atrodo truputį pritempti, nes aišku, kad ji susitaikys su mama, bet finalinis orkestro akordas, kai Miglė reaguos į istorijos rekonstruktoriaus chamizmą, parodys, kad ji moka apginti ne tik save, bet ir kitus. Trumpai tariant, „Paradas“ baigiasi visais požiūriais optimistiškai. Tokios pabaigos ir lauki iš komedijos – įrodymo, kad yra amžinų dalykų.