Per arti

Režisierė sumaniai balansuoja ant didaktiško supaprastinimo ir banalybės ribos, juolab kad istorijų apie problemas, su kuriomis susiduria sudėtingų likimų vaikus įvaikinančios šeimos, kine yra daug. Dažniausiai jas pasakojantys režisieriai renkasi realistinį stilių, apeliuoja į socialinę neteisybę, ieško traumų šaknų. Urbaitė atvirkščiai – iš pradžių rodo pernelyg gražų ir jaukų pasaulį, kuriame skirtingų požiūrių susidūrimą aiškins simboliškos užuominos į mitus, pasakas ir praeities traumas. Žaklinos ir Leono šeima gali pasirodyti sugalvota remiantis lietuviškais įsivaizdavimais apie prancūzus: abu jie menininkai, gyvena atsiskyrę nuo pasaulio, harmonijoje su gamta, myli vienas kitą, mėgaujasi saule, maistu ir vynu. Bent jau taip iš pradžių naujuosius vaikų tėvus, regis, mato ir Gabrielė, kuri vis dėlto yra pakankamai pastabi ir protinga, kad netrukus pradėtų įtarti subtilią ir elegantišką Žakliną turint skeletą spintoje. Režisierė moka auginti įtampą tarp personažų, kurti mįslingą atmosferą, kalbėti vaizdais, dirbti su aktoriais, ypač su vaikais, kurie filme gyvi ir tikri.

Nors „Per arti“ ir sukelia abejonių, tai įsimintinas debiutas. Veiksmas įsivažiuoja palengva, konfliktas tarp Gabrielės ir Žaklinos iš pradžių tik mezgasi, bet iki filmui įpusėjant Urbaitė suformuluoja svarbiausias „Per arti“ temas: motinystės, kultūrų susidūrimo, apie savo veiksmų pasekmes negalvojančio jauno žmogaus, maksimalizmo. Vaikų istorija lieka šiek tiek paraštėje, nors ją galima ir nuspėti. Režisierė tiksliai pažymi erdves. Jaukūs namai tampa Žaklinos erdve, čia ji rūpinasi vaikais, moko, saugo, planuoja jų ateitį. Gabrielės erdve tampa miškas, kalnai, paslaptingas urvas – čia ji moko vaikus būti laisvus, fantazuoti. Leonui lieka jo dirbtuvė ir to akivaizdžiai neužtenka, kad personažas atrodytų pilnakraujis. Šalia abiejų moterų dailininkas Leonas atrodo paprastesnis. Jis kuria Gorgonės mozaiką, moko Gabrielę suprasti jos gamybos ypatumus ir gal pats to nesuprasdamas priverčia susimąstyti, ką reiškia būti per arti. Per arti žmonių, jų istorijų ar veidų. Perfrazuojant poetą, tai, kas svarbu, galima pamatyti tik iš atstumo. Gabrielė nuosekliai siekia priartėti prie Žaklinos paslapties, pradeda žaisti su ja galios žaidimus, mėgautis savo įtaka vaikams, kol galų gale beveik sugriauna jos akyse dar tik atsirandančią naują šeimą. Kaip daugumą šiuolaikinių lietuvių (ir ne tik jų), Gabrielę veda kilnūs norai, tiesos siekimas ir tikėjimas savo neklystamumu. Tačiau akivaizdu, kad ji noriai mokosi manipuliuoti kitų troškimais ir jausmais.

Gabrielė mano, kad geriau supranta vaikus, nori apsaugoti juos nuo Žaklinos reiklumo, kuri, atvirkščiai, galvoja, kad „suprancūzindama“ jų vardus ar skatindama mėgautis sūriu moko prancūzų kultūros. Konfliktas paprastas, bet atspindi ir Gabrielės, ir Žaklinos požiūrį į auklėjimą ar tėvų vaidmenį. Bet tai gana išoriškas ir aiškus konfliktas, tik režisierė kažkodėl primygtinai bando jį rodyti kaip dviejų kultūrų susidūrimą ar net simbolišką ginčą apie motinystę. Augantis priešiškumas Žaklinai verčia Gabrielę pagrįsti antipatiją ir bent jau sau paaiškinti, kodėl vaikams reikia susitikimo su biologine motina. Tai suprantama, tačiau giliau į Gabrielės (kaip ir į Žaklinos) vidų filmo autorei prasibrauti nepavyksta, nes skaudi Žaklinos jaunystės patirtis viso filmo kontekste nuskamba pernelyg melodramatiškai. Apie Gabrielę, ko gero, sužinome tik tiek, kad ji supranta turinti įgyvendinti savo motinos svajones. Gabrielei to nereikia, bet ir mamos nuvilti nenori. Todėl sunku suprasti, kodėl ji bando supriešinti vaikus ir jų naują mamą, griauti jų naivų norą prisitaikyti prie naujų sąlygų ir naujos ateities. Kad tai žiauru, Gabrielė, regis, nesupranta, kaip nesupranta, kodėl Žaklina slaugo seną ligų iškamuotą šunį, užuot leidusi jam ramiai nugaišti.

Filmui artėjant prie pabaigos, Urbaitė, regis, nusprendė, kad visos simboliškos užuominos – ir vandeniu slystanti gyvatė, ir mitinė Gorgonė, ir net į jūros bangas televizoriaus ekrane šliaužiantis vėžliukas, o ką jau ir kalbėti apie kalnų gaisrą, įsiplieskiantį tada, kai paaštrėja konfliktai tarp Gabrielės ir Žaklinos bei tarp Žaklinos ir Leono, paskatins įtikinamus siužeto posūkius. Trumpai tariant, kad visą filmą ant sienos kabojęs šautuvas iššaus. Bet taip neatsitinka, todėl „Per arti“ finalas atrodo skubotas ir suveltas. Suprantu, kad režisierė stengėsi išvengti personažų dalijimo į gerus ir blogus, nes kiekvienas jų gal net savaip teisus, bet kad jais patikėtum, reikia žinoti daugiau apie veikėjų praeitį, jų troškimus, baimes ir tikslus. Urbaitė stengiasi „padidinti“ jų jausmus ir reakcijas, bet to neužtenka, nepaisant aktorių pastangų. Šiaip ar taip, ji palieka išvadas darytis žiūrovui pačiam, o aš po filmo ilgai galvojau, ar Gabrielė suprato, ką padarė, ar grįžusi namo ir toliau tikės savo teisumu?