Roberta

Apibendrinimas mene ar kasdieniame gyvenime veda į siaurą pasaulio suvokimą. Susitikime su žiūrovais režisierės ištarti žodžiai, kad filmu ji kuria Z kartos portretą ir įamžina šio amžiaus žmonėms būdingas savybes (nepastovumą, neužtikrintumą), šios kartos atstovus gali labai įžeisti. Režisierė šiuo filmu ir Robertos personažu kuria naujus stereotipus apie nieko nesugebantį, vos galą su galu suduriantį jaunimą su blankia viltimi, kad gyvenimas gali būti kitoks, geresnis. Ir nors šis dokumentinis portretas yra nuoseklus vienos iš minios išsiskiriančios, žavingos merginos stebėjimas, kodėl kine apie ištisą kartą sprendžiama pagal vienetą? O jeigu jau ieškoma apibendrinimų, bet pabendravus su daugiau Z kartos atstovų jų nerandama, galbūt geriau būtų skirti filmą šios kartos įvairovei, o ne prisidėti prie visuomenės atskirties didinimo, formuojant naujus stereotipus?

Vienintelis didesnis pokytis parodomas filmo pabaigoje, Robertai vaikštant po tvarkingesnį butą, palyginti su ankstesniaisiais. Galima numanyti, kad ji susirado geriau apmokamą darbą ir gyvena kokybiškiau. Filmas atrodytų nuobodus, jei ne atviri merginos pamąstymai, žavinga kalbos maniera, bet ir čia neišvengta apibendrinimų. Savotiška kalbos maniera suteikia Robertos bendravimui laisvumo, atsainumo atspalvį. Iš ironiško merginos ir kitų filme kalbančių bendraamžių tono su rusiškais keiksmažodžiais ir anglicizmais išplaukia dar vienas filmo stereotipas, kad šiuolaikiniai jaunuoliai nebemoka taisyklingai kalbėti lietuviškai, todėl dažniau savo jausmus ir mintis reiškia anglų kalba.

„Kino pavasario“ programoje rodytas ir kitas dokumentinis portretas „Rojaus fragmentai“ (rež. KD Davison), pristatantis Jono Meko gyvenimą ir kūrybą. Vienas svarbiausių jo akcentų – kasdienių akimirkų laikinumo žavesys. Tokia trumpa akimirka – ant sienos priklijuotas lapelis su Robertos dienotvarke: „išmaudyti šunis, paskambinti į Sodrą, paklausti dėl mokyklos“, tad meninis potencialas sužibėti Robertos kasdieniškai buičiai tvyrojo ore. Tačiau gaila, kad šiame filme momentiškumas prarado savo svarbą, išnyko bevaisių, į iliuzinį pokytį vedančių pastangų sraute, tarsi peršant nuomonę, kad laisvėje gimusi karta nemoka vertinti šviesių gyvenimo akimirkų.

Kitas filme paslėptas argumentas – nepastovumas. Siužeto plėtojimui tikrai patogu, kad pagrindinė veikėja nuolatos keičia darbus. Vidinė jos motyvacija, noras įsitvirtinti darbo rinkoje taip pat nekelia abejonių. Tačiau jos pokalbyje su kambarioke išdėstyta stačiokiška nuomonė, kaip, įdėjus mažiau pastangų, užsidirbti daugiau pinigų (jei skaitytojus domina, tereikia užsirašyti į profesinius kursus darbo biržoje), padeda suprasti, kodėl vyresni žmonės linkę manyti, jog Z kartos atstovai dažniau renkasi lengviausią kelią. Filmas šio stereotipo net nesiruošia griauti, tik linkteli jam pavymui.

„Roberta“ – tai akivaizdus pavyzdys, kaip tarsi niekuo dėtas stebimosios dokumentikos filmas apie žaismingą merginą ir jos kasdienybę gali patvirtinti stereotipais grindžiamą nusistatymą Z kartos atžvilgiu.