Blyksintys filmai

„Aš tave nužudysiu“ (rež. Silvija Kuodytė)

Iš sapnų gimstantis ir su jų fragmentais persipinantis pasakojimas nukelia į jaunos merginos Saulės abejonių ir nejaukos pilną pasaulį. Sapne girdimas ir blogus atsiminimus prikeliantis mokytojos balsas, kaip ir filmo pavadinimas, merginai beveik nesuprantama rusų kalba žada nužudyti. Sapnuojanti Saulė rūsčius grasinimus nori perkurti į švelnumą – išgirdusi „ja tibia ubju“, mergina žino tik frazę „ja tibia liubliu“. Nerimastingus ir nesuprantamus sapnus keičia niekur nenuvedantys, nelabai jaukūs pokalbiai su nieko rimtai nepriimančiu draugu, dažniau pilni nutylėjimų, prunkštelėjimų ir atodūsių, o ne žodžių. Šie pokalbiai nesibaigia tik dėl nenoro sugrįžti į ankštą bendrabučio erdvę, kur glumina šilti ir galbūt romantika dvelkiantys šokiai su kambarioke ir juos nutraukiantys nieko nenutuokiantys skundai.

Filmas išryškina jauno žmogaus pasimetimą, užsisklendimą ir baimę leistis į gilesnius gyvenimo klodus atveriančias savęs paieškas. Atmosfera kuriama nepabaigtomis mintimis, nesusikalbėjimais ir iš praeities sugrįžtančiomis neaiškiomis baimėmis. Kaip ir Saulės sapnuojamo sapno siužetai, taip ir pats filmas dažnai nutolsta nuo aiškiai atskleidžiamų minčių.

„Naiku“ (rež. Pijus Mačiulskis)

Nuo tvarkingo ir realaus gyvenimo nutolusi jaunuolių gauja pavojingai važinėdama po pustuštes aikšteles ir skersgatvius, suka ratus, lenda pro judančios mašinos langus, kol spontaniškai sustoja prie pasimetusio dykinėjančio praeivio Adomo. Į mašiną lyg ir savo noru, lyg ir priverstinai įsėdęs vaikinas, kaip ir filmo žiūrovas, kiek sutrikęs – automobilio keleiviai ne tik nesaugiai vairuoja ir agresyviai šūkčioja, bet ir viską daro kiek kitaip: čia kaip cigaretės rūkomi smilkalai, greičio pedalą nuspaudžia ne pats vairuotojas, kurio rankose vairas, bet pritūpęs jo „asistentas“, o kelią, kurio važiuojama, pažymi virs mašinos skraidinamas besiplaikstantis aitvaras. Pasivažinėjimui pasibaigus, Adomas įtraukiamas į žiaurų ir smurto pilną žaidimą, kurio laimėtojui bus leidžiama iškelti laisvą kelrodį aitvarą. Nepažįstamoje erdvėje atsiradęs vaikinas, ne tik nenutuokia, kas šie žmonės, bet ir kokios šio žaidimo taisyklės.

„Naiku“ sukuria naują kovos vaizdinį, kai kovojama dėl tarp debesų plėvesuojančio ir pastoviai vėjyje besiplaikstančio bei nuo kasdieniškos kančios išlaisvinančio aitvaro – jis, ko gero, galėtų tapti bet kokio geidžiamo reiškinio simboliu. Čia veiksmo filmams nostalgiją jaučiantis žaidimas fiksuoja nejučiomis, bet garsiai į gyvenimus įsliūkinančius smurtą ir agresiją kovose dėl išgalvotų ir mistika apipintų turtų ir geismų. Filmas vizualiai dinamiškas ir savitas, jį papildo ir staigiai kintančią bei nenuspėjamą nuotaiką kuriantis Pijaus Džiugo Meižio garso takelis, nors vietomis ir pasirodo, jog dėl stilistikos apleidžiamas pasakojimo elementas.

„Mamytė“ (rež. Greta Bertauskytė)

Tai artimo žmogaus portretas, atsiskleidžiantis per meilę, išreikštą nebūtinai pačiais švelniausiais ar idealizuotais būdais, tačiau pasakojimas išlaiko savo intymumą ir atidų rūpestingą žvilgsnį. Pirmomis filmo minutėmis vyrauja tyla ir ją nutraukiantys balsai, sklindantys ne iš buto erdvėje esančių žmonių lūpų, o iš radijo imtuvo ar televizijos transliacijų. Ištuštėjusiuose kambariuose pradedame matyti ir vienišą režisierės mamą. Išryškėja kasdienės rutinos vienatvė ar bent jos pasikartojanti tyla ir bruzdesys. Atrandami ir nevisada pastebimi vienatvės simboliai – didelėmis pakuotėmis parduodamas nesuvalgomas ir gendantis maistas, kuris pradedamas išmesti tik grįžus dukrai. Filme stebimas santykis tarp režisierės ir jos mamos, dvi moterys kalbasi, dažnai nesutinka viena su kita, bet viena kitą priimą su meile, rūpesčiu. Viso filmo metu nenutyla televizorius ar skambantis stalo įrankių kaukšėjimas – tarsi su pagarba žvelgiant į tyliai dėmesio centre atsiradusios atsiskyrėliškos mamos rutiną.

„Plica polonica“ (rež. Agata Tracevič)

Agatos Tracevič animaciniame filme („Scanoramoje“ buvo paskelbtas geriausiu lietuvišku filmu tarptautinėje konkursinėje trumpametražių filmų programoje „Europos blyksniai“) viskas apsiraizgę susivėlusiais ir neiššukuojamais plaukais. Kaltūnas kadaise buvo laikomas užkrečiama liga ir turėjo jį apibūdinantį lotynišką medicininį terminą plica polonica. O Tracevič filme jis pradeda raizgytis ir veltis, nepaklausius prietaringų tetų patarimo nežiūrėti į raganų pilną šulinį ir jame spindintį vandenį. Meiliai tyrinėjant betoninių daugiabučių labirintus ir kampelius, juos irgi apraizgo besiveliantys plaukai, kuriuose telpa ir visas autorės pasaulis. Jis susideda iš betoninių blokų, pasakojimų apie raganas, vis atsirandančių kaltūnų, kasdienybės nuotraukų archyvo, vis kur nors naujai nuvedančių laiptų, gatvių, upių, jose išsimėčiusių raidžių, kitaip žyminčių panašius garsus, bei nesibaigiančio noro iššukuoti viską, kas susivėlę. Galiausiai šukų nustojama ieškoti ir pradedama džiaugtis visu tuo, kas tuose kaltūnuose įstringa, ir plaukiojama šuliniuose, kur slypi kaltūnus atnešantys mitai. Filmas suteikia progą gerėtis animacija, kurioje susitinka ne tik keletas technikų, bet ir daug prisiminimų.