Mamutų medžioklė

Kas režisierę paskatino leistis į šią medžioklę? Pirmiausia – asmeninė istorija. Nuo vaikystės iš tėvo, aktoriaus Česlovo Stonio girdėta legenda tapusi istorija apie Jono Jurašo režisuotą Kazio Sajos „Mamutų medžioklę“. Spektaklį, pastatytą 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Kauno dramos teatre. Gavusi skundų, valdžia uždraudė spektaklį kaip antitarybinį. Tačiau vieną pirmadienio (t .y. laisvadienio teatre) naktį visa teatro trupė susirinko suvaidinti ir nufilmuoti „Mamutų medžioklę“ istorijai. Viskas taip ir įvyko, tik paskui juosta kažkur dingo. Ir niekas negali pasakyti, kur. Gandų sklandė įvairiausių, net kalbėta, kad juosta sudėta į kažkur paslėptus šampano butelius...

Režisierė filmą ir pradeda šia detektyvine intriga – kur galėjo dingti nufilmuota juosta, vienintelis likęs uždrausto ir niekada daugiau nebevaidinto spektaklio vaizdas. Apklausiami šio įvykio dalyviai. Žinoma, ir pats režisierius Jonas Jurašas. Tą naktį filmavęs žinomas kino operatorius Donatas Pečiūra ir tuomet Lietuvos kino mėgėjų draugijai vadovavęs Rimgaudas Eilunavičius. Aktoriai, tada dirbę teatre. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, kurios likimą ši istorija irgi palietė. Ir netikėtai ji tampa vedle šioje detektyvinėje istorijoje. Ne tik iš jos prisiminimų, pastabų, bet ir intonacijų susidėlioja akcentai. Pamažu pradeda aiškėti, kas buvo tikrasis to naktinio spektaklio filmavimo užsakovas. Nors taip niekas ir nesužino, kaip, kur ir kada dingo juostos.

Daug metų televizijoje dirbanti režisierė kalbindama filmo herojus išlieka objektyvi, bet filmo vaizdais nevengiama pašmaikštauti ar net kiek ironizuoti. Supranti, kad žmogiškas silpnumas, išdavystė, baimė dėl karjeros irgi šioje istorijoje suvaidino savo vaidmenį. Tačiau režisierė nieko nekaltina, nesmerkia ir nerodo prikišamai. Atvirkščiai, ji ir filmo operatorė Kristina Sereikaitė jautriai ir subtiliai priartėja prie kiekvieno, filme besidalijančio savo prisiminimais ir mintimis, stengiasi kiekvieną išgirsti ir suprasti. Ar / kodėl reikėjo, ar vertėjo prisitaikyti, ar tikrai buvo tokia negailestinga cenzūra ir represijos, ar reikia mokėti tokią kainą už kūrybos laisvę.

Žiūrėdamas filmą pamažu supranti, kad vis dėlto tai ne detektyvinė medžioklė, o sudėtingo, nevienareikšmiško laiko, į kurį mus savo prisiminimais ir gyvenimo istorijomis sugrąžina filmo dalyviai, skerspjūvis. O centre – dramatiškas to laiko herojaus, talentingo teatro kūrėjo Jono Jurašo likimas.

Sukūręs iškiliausius 7-ojo dešimtmečio Kauno dramos teatro spektaklius, jis buvo iš teatro išvarytas. Palaikyti jį tada išdrįso nedaugelis. Buvo aktorių, rašiusių apie jį skundus. Kaip sako filme pats režisierius, paskui atsiprašė tik vienas. Jurašui buvo uždrausta dirbti ne tik teatre, bet ir bet kur kitur. Jis ir jo žmona rašytoja, vertėja Aušra Sluckaitė-Jurašienė buvo nuolat sekami KGB.

1974 m. Jurašas su žmona turėjo emigruoti į Vakarus ir ten iš naujo įrodinėti savo teisę kurti teatrą visai kitomis sąlygomis. Stonytė aplanko filmo herojus jų namuose JAV. Prisiminimai, archyviniai kadrai liudija, kaip teko iš naujo kurti gyvenimą. Įsimenanti scena, kai į klausimą, ar pavyko prisijaukinti Ameriką (nepaisant gana sėkmingai susiklosčiusios teatrinės karjeros), atsakymas yra: „Kaip čia pasakius...“

Atkūrus Nepriklausomybę, Jurašas grįžo į Lietuvą. Kokios pilnos džiaugsmingų sveikinimų, apkabinimų, gėlių buvo jo sutiktuvės, kurių archyvinius kadrus matome filme. Režisierius vėl bandė dirbti teatre, tačiau realybė buvo jau visiškai kita, patyrusi milžiniškus pokyčius, prie kurių prisitaikyti nebepavyko. Ekrane Jurašas vienas lėtai ir ilgai eina Vilniaus gatve. Atpažįstame trumpą senamiesčio gatvę, o jo kelionė tokia ilga ir vienišumas toks begalinis.

Filmo kulminacija tampa scena, kai režisierius, jau šiais laikais lankydamasis Kaune, užsuka į savo teatrą. Jis mandagiai ir maloniai sveikinasi su visais sutiktais teatro darbuotojais ir prisistato jiems: Jonas. Tačiau savame teatre jis jau / vėl svetimas – skiria nebeperžengiama laiko riba. Jis sukniumba verkdamas scenoje. Iškalbingesnius kadrus, parodančius, kokia neįsivaizduojamai aukšta yra buvimo mene, buvimo teatro scenoje kaina, sunku ir įsivaizduoti.

Po to jau laukia tik rojaus sodai su besipuikuojančiais pelikanais. Vandenyno pakrantėje sėdi senas vienišas žmogus. Medžioklė baigėsi.