Mūza

Panašios mintys sukosi ir prieš režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Mūza“ peržiūrą, mat filmo herojė pianistė Mūza Rubackytė – išskirtinė asmenybė Lietuvos klasikinės muzikos padangėje. Ji sunkiai apibūdinama žodžiais, nes nėra tik muzikantė – pati yra muzika. Ir nors filmo anonsas lyg ir siūlė žvelgti į šią nuostabią pianistę kaip į Holivudo žvaigždę, pats filmas nustebino pusiausvyra tarp lengvumo ir gelmės, grožio ir buitiškumo. Rubackytė rodoma ne kaip nepasiekiama ikona, įsileidžianti žiūrovą į savo gyvenimo užkulisius, bet veikiau kaip tobulo grožio ieškanti ir juo dalintis su kitais trokštanti moteris.

Grožio samprata „Mūzoje“ skleidžiasi įvairiais lygiais. Visų pirma, norisi paminėti įvairiais planais ir rakursais subtiliai atskleistus miestus – Vilnių, Paryžių ir Ženevą (operatorius Rytis Kurkulis). Per Rubackytės santykį su miestais atsiskleidžia jų unikalumas – vilnietiškas ruduo, įstabios Alpių viršukalnės Ženevoje ir paryžietiškas šurmulys. Kiekviename jų sutinkami Rubackytės bičiuliai, mokiniai ir mokytojai. Buitinės situacijos vaizduojamos natūraliai, jos informuoja žiūrovą apie Rubackytės gyvenimo faktus ir natūraliai perteikia pianistės santykį su aplinka. Čia nėra dirbtinumo, patetikos, intrigos, o kartu ir jausmo, kad įsliūkinama į slaptas Rubackytės gyvenimo teritorijas.

Įspūdį daro garso takelis, prie kurio meistriškai ranką pridėjo garso režisierius Jonas Jocys. Filme šalia kitų kompozitorių opusų skamba daug Franzo Liszto ir Leopoldo Godowskio muzikos, atliekamos Rubackytės kartais buitinėje, kartais koncertinėje aplinkoje. Muzikiniai fragmentai ryškūs, bet muzika neiliustruoja situacijų, pasakojimų. Ji kalba pati savaime. Išties šis filmas – malonumas ne tik akims, bet ir ausims.

Tvirtą Rubackytės charakterį ir pasiryžimą tapti muzike atskleidžia archyviniai kadrai iš pianistės vaikystės, paauglystės, jaunystės, juos neretai papildo įvairių pianistės kolegų pasakojimuose minimos jos charakterio ir muzikos pajautimo bei interpretacijos savybės. Bet šis filmas labiau koncentruojasi į muzikinį Rubackytės pasaulį – į asmeninę erdvę žiūrovas įleidžiamas neilgam ir subtiliai, atskleidžiant vos keletą faktų iš asmeninio atlikėjos gyvenimo. Netgi pianistės ir jos vyro Alaino Golay meilės istorija bei tarpusavio ryšys atskleidžiami per muzikinę liniją.

Filmo dramaturgija nuosekliai seka Rubackytės gyvenimą nuo vaikystės iki šių dienų. Nors filme yra ir totalitarinio režimo aspektas, gerokai pavėlinęs tarptautinę pianistės karjerą, pernelyg didelio dramatizmo išvengiama. Apskritai filmas dramaturgiškai vientisas ir nuoseklus. Tai tarsi muzikinė vizualiais fragmentais praturtinta nesibaigianti kelionė tarp Vilniaus, Ženevos ir Paryžiaus, po kuriuos Rubackytė keliauja su neatsiejamu savo gyveno palydovu – fortepijonu. Ir nors filmus dažniau įprasta žiūrėti, šio reikėtų atidžiai klausytis – klausytis ne vien jame skambančios tobulai atliekamos muzikos, bet ir filmo herojės Rubackytės, kitų veikėjų pasakojimų, nes juose atskleidžiami faktai ir istorijos susilieja į vientisą garso ir vaizdo drobę, kurioje – ateities kartoms užfiksuotas Mūzos Rubackytės portretas.