Karta.EU

Filmo pradžia intriguoja. Gal dėl nostalgijos jausmo. Apranga, šukuosenos, mobilieji telefonai, nebeegzistuojančių prekybos centrų atributika – viskas liudija apie praėjusį laiką. Gal dėl iliuzijos, kuria taip norisi tikėti, – kad to 2004-ųjų skurdo, kadruose matant apsilaupiusias gydymo įstaigų sienas, jau nebėra. Girdint išsakomus tėvų lūkesčius jų ką tik gimusiems vaikams – kad „užaugtų geru žmogumi“. Nuskamba ir nedrąsūs pasvarstymai, ką Lietuvai atneš narystė Europos Sąjungoje.

Filme pristatoma vienuolika personažų. Visi jie labai skirtingi. Skirtingų socialinių sluoksnių, miestų, pomėgių, požiūrių ir charakterių. Skiriasi ir jų ateities planai. Vaikus stebėti įdomu – kaip jie auga, keičiasi, kaip atrodo jų gyvenimas. Įdomu ir kur jie atsidurs dar po dešimties metų. Skirtingų personažų pasirinkimas – neabejotinai sąmoningas filmo kūrėjų sprendimas. Ir jis gelbsti filmo dramaturgiją nuo tendencingumo parodant Lietuvą gražesnę (vakarietiškesnę, turtingesnę, modernesnę), nei yra.

Vis dėlto, kad ir kokie įdomūs būtų kadrai ir patys personažai, filmas labiau primena tvarkingai sudėtą TV reportažą. Į kiekvieną filmuojamą vaiką E. Belickas žiūri jautriai, kaip į individą. Tačiau filmo herojų pasvarstymai gana paviršutiniški, tarsi būtų užtekę tiek, kiek prieš kamerą pasako jie patys. Kinas vis dėlto privalo kelti klausimus – drąsius, kartais ir nepatogius, provokuojančius. O drąsos klausti, kaip ir ieškoti atsakymų (kurie taip pat ne visada malonūs), režisieriui pritrūksta. Nėra išvadų, apibendrinimo, kas iš tiesų yra ši karta (bendros gimimo dienos ir asmeninių skirtybių nepakanka), kokie reiškiniai ją formavo, kaip jie mato pasaulį ir kuo tai skiriasi nuo tėvų vizijos, kokios perspektyvos jų laukia ir su kokiais iššūkiais visiems teks susidurti? Galų gale, ką reiškia pati Europos Sąjunga, koks jos vaidmuo šių jaunų žmonių gyvenime, kokia ta europietiška Lietuva, ką apie ją sako personažų skirtumai ir ar yra perspektyvų pokyčiams?

Ne veltui užsiminiau ir apie norą tikėti iliuzija, kad skurdo jau nebėra. Vėliau ekranuose pamatome visai kitą Lietuvos realybę, kurioje – milžiniški kontrastai. Šalia patriotizmo – noras emigruoti ir nuoskauda, kad per daug padedama Ukrainai, kai skursta savi. Šalia prabangių būstų – ir nepriteklius, ir socialinis pažeidžiamumas. Normalu, kad socioekonominė aplinka formuoja vaikų pasaulėvaizdį, požiūrį į gyvenimą ir ateities lūkesčius. Tačiau tarp skirtingų vaikų atsiradusi praraja su politine potekste pačių filmo kūrėjų niekaip nekomentuojama (visai nebūtinai per užkadrinį balsą ar ekspertų nuomones, užtenka filmuojamiesiems užduoti tikslingus klausimus).

Teigiama, kad „Karta.EU“ – tai tik pirmasis ciklo filmas. Norisi tikėti, kad kūrybinė grupė vėl ras išteklių aplankyti savo herojus – dėl savo trūkumų projektas nepraranda aktualumo ir svarbos. Gal kitas kartas bus lydimas rimtesnių klausimų ir gilesnių refleksijų apie mus pačius ir kokioje valstybėje gyvename.