Mano laisvė (Mana brīvība)

– Žodis „laisvė“ pavadinime ir primygtinis tematinis jos akcentavimas. Laisvė čia suvokiama siaurai ir nekomplikuotai – tautos laisvė nuo sovietinės okupacijos. Jokių ten ontologinių svarstymų apie laisvės prigimtį ir įmanomybę, pozityvios ir negatyvios laisvės prieštaras ar individualios ir kolektyvinės laisvės santykį. Patriotinio realizmo doktrina skelbia, kad herojaus laisvę varžo tik NKVD / KGB / SSKP, o visiškai realizuoja valstybingumas ir nepriklausomybė.

– Ikonografinį patriotinio realizmo vientisumą kuria pabrėžtina pilkuma, aptriušę interjerai, apgriuvę pastatai, bespalviai nudėvėti kostiumai (ir neįtikinantys perukai). Kad niekam nekiltų abejonių, koks materialiai skurdus buvo gyvenimas sovietmečiu, dialoguose irgi nevengiama pabrėžti, kaip sunku gauti butą ar kasdienio vartojimo prekių.

– Pilkame patriotinio realizmo pasaulyje sukasi archetipiniai personažai: herojė (-us), turinti (-is) laisvės kibirkštį, kuri atveda į konfliktą su sistema ir priverčia prisijungti prie patriotinės revoliucijos; nusidėjėlis, kolaboravęs su režimu dėl materialinės naudos arba asmeninio saugumo, bet dabar besigailintis ano pasirinkimo; režimo galią reprezentuojantis NKVD / KGB funkcionierius ar agentas, grėsmingomis užuominomis (ir alkoholiu) gundantis ir leidžiantis suprasti nepaklusimo kainą. Kas nors būtinai suformuluos neįtikinantį argumentą, kad gyvenimas sudėtingas ir geriau ramiai gyventi pasitraukus į privačią sferą; scena, šaržuojanti konformizmą pasirinkusią nesusipratusią liaudį, perspės apie tokios neapšviestos egzistencijos degradaciją.

– Galiausiai bet kokie pagrindinės (-io) herojės (-aus) asmeniniai konfliktai išsisprendžia susitapatinus su revoliucija (tautine, ne socialistine) ir realizavus savo individualumą per kolektyvinį veiksmą, paprastai perteikiamą mitingais arba grupiniu patriotinių dainų atlikimu.

Režisierės Ilzės Kungos-Melgailės filmas „Mano laisvė“, pasakojantis apie Latvijos „sąjūdį“, puikiai parodo, kad latviškasis patriotinis realizmas mažai kuo skiriasi nuo lietuviškojo, nebent tuo, kad daugiau dėmesio tenka skirti rusų kalbos problemai ir klausimui, kaip į latviškąją laisvę inkorporuoti (arba ne) rusakalbius gyventojus.

Tad kalba „Mano laisvėje“ vaidina didesnį vaidmenį nei panašiuose lietuviškuose filmuose. Pagrindinės veikėjos Alicijos (Ērika Eglija-Grāvele) personažas remiasi tikra politike, ji yra Latvijos lenkė, aktyviai dalyvaujanti bendruomenės veiklose ir puoselėjanti lenkų kultūrą, tačiau daranti tai „teisingai“: viešumoje ji kalba latviškai, o lenkiškai – tik privačioje sferoje ir saugiai atribotuose bendruomenės renginiuose. „Bet kuri tautinė grupė turi šventą teisę puoselėti savo papročius ir kalbą, bet su viena sąlyga: negali būti menkinama šalyje vyraujanti tauta.“ Tokiu moto Alicija pradeda savo politikės karjerą, kurios vienas tikslų – įtikinti Latvijos rusus elgtis taip pat. Galų gale paaiškėja, kad problema iš tikrųjų netgi neegzistuoja: nuvažiavusi agituoti Daugpilio darbininkių Alicija išsiaiškina, kad jos visai ne rusės, o iš įvairių SSRS vietų (taip pat ir Latvijos) suvežtos moterys, kalbančios rusiškai vien dėl gamyklų vadovybių primesto internacionalizmo. („Jums žadėjo perspektyvas, pagarbius santykius ir materialinę gerovę. Vietoje to gavote ilgas eiles prie pustuščių parduotuvių lentynų, neapmokamus viršvalandžius ir nepadorias girtų mechanikų replikas“, – sovietinio režimo pažadus pompastiškai „demaskuoja“ Alicija. Ar ji grįš po dešimties metų patikrinti, kaip šių moterų problemas išsprendė nepriklausoma Latvijos Respublika?)

Be painios politinės veiklos (nelatviams žiūrovams gali būti sunku susigaudyti tarp visokių frontų, interfrontų, liaudies forumų), Alicija turi spręsti ir asmenines dilemas: galimą vyro (latviškai dubliuotas Darius Meškauskas) kolaboravimą su KGB ir kolegos Normundo (Gints Grāvelis) nemiklius bandymus ją suvilioti. Visa tai – gana standartinės ir paviršutiniškos situacijos, savaime išsisprendžiančios sulig Liaudies fronto pergale rinkimuose ir Latvijos nepriklausomybės paskelbimu. Nes net ir dėl asmeninių veikėjų ydų, rodos, kaltas sovietinis režimas, kaip savo girtoje atsiprašymo kalboje suveda Normundas: kai įmini į šūdą, net ir iš jo išlipęs dar kurį laiką lieki šūdinas.

Tad niuansuotumu ir subtilumu „Mano laisvė“ prilygsta geriausiems socrealizmo pavyzdžiams (ar „Emilijai iš Laisvės alėjos“) ir leidžia manyti, kad Latvija kenčia nuo tokių pačių istorinių kompleksų ir patriotinio realizmo klišių kaip ir Lietuva. Arba bent jau labai panašių kino finansavimo kriterijų.